Pasak spektaklio choreografės V. Pitrinaitės, žiūrovus nustebins ne tik netradiciškas požiūris į mokslą, bet ir neribotos šokėjų galimybės.
Vilma, šokio spektaklį ''Ordredesordreordredesordre'' vadinate choreografiniu tyrimu apie biologines sistemas. Kaip kilo tokia idėja?
Susižavėjau perskaityta Isabelle Stengers ir Ilya Prigogine knyga „Order out of chaos“. Mane nustebino mintis, jog gamtoje egzistuoja tiek daug tikslumo ir tvarkos. Žemėje visi objektai, tų objektų dalelės, net molekulės, jungiasi į sistemas. Jeigu sistemoje įvyksta klaida, tos mažos dalelytės pradeda „mąstyti“, veikia išvien ir taip bando išspręsti problemą. Taigi galima daryti prielaidą, kad „mąstyti“ gali netgi stalas ar kėdė.
Ši teorija griauna egocentrišką ir subjektyvų požiūrį į mokslą, kuris kol kas sukasi tik apie mus, ir gamtą pažįstame tik tiek, kiek mums, žmonėms, jis reikalingas. Reiškia, kiek dar daug nežinome apie mus supantį pasaulį!
Kaip scena ir judesys padeda analizuoti tokią sudėtingą temą?
Judesys, muzika yra mano kalba. Šokėjams teko išmokti groti muzikos instrumentais. Scenoje pasirodys ir neprofesionalūs, kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavę žmonės. Nenoriu visko išduoti, tegul išlieka intriga (šypsosi. – Aut. past.).
Šeiko šokio teatro kolektyvo nelabai pažįstu – su daugeliu šokėjų dirbu pirmą kartą. Iš pradžių daviau jiems užduotis, vėliau daug kalbėjomės. Vieniems šokėjams siūliau daugiau dinamikos, kitiems – disbalanso. Pernelyg nelendu į jų galvas, noriu, kad jie patys pajustų, būtų savarankiški.
Pamenu, kaip šokėja esu dalyvavusi kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose choreografas tris valandas kalba monologu, o tuomet šokėjams liepia stotis ir daryti. Negali suklysti - turi tik vieną bandymą. Choreografas nufilmuoja ir atiduoda vaizdo medžiagą, pagal kurią turi atkartoti savo judesius, tekstą, išgyvenimą. Labai įdomi patirtis.
Ar judesys padės žiūrovui suprasti nelengvą spektaklio temą?
Pasitelkus šokį galima labai daug papasakoti. Tai nėra tik fizinis judesys. Jame sutelpa ir dvasiniai, ir emociniai, ir socialiniai dalykai. Kai šokis tampa labai literatūriškas, o mintis tiesiogiai išreikšta, jis tampa neįdomus.
Choreografus vargina amžinas klausimas – kas pirmiau: tema ar forma? Žinau tik viena - pastaruoju metu žiūrovai, atėję į šiuolaikinio šokio spektaklį, dažniau mato formą nei dramaturgiją.
Ar tai yra gerai?
Nei gerai, nei blogai. Tiesiog šiuo metu tai reikalinga ir įdomu.
Ar šiuolaikinis šokis artėja prie performanso žanro?
Tai – tik viena iš begalės šiuolaikinio šokio krypčių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje populiarus „non-dance“ („ne šokis“. – pranc.) žanras, kuriame išvis mažai judesio. O gal ir tai jau atsibodę? Net nežinau. Šokis tapo nenuspėjamas, jame pasitelkiamas cirkas, ekstremalios būsenos. Gal nėra choreografinio išradingumo, bet stebina šokėjo būsena. „Fainas“ tas šiuolainis šokis. Vis daugiau meno krypčių įsitraukia, jį kuriant. Smagu, kad vis daugiau žmonių jį atranda.
Spektaklyje įsipina „Joy Division“ muzika ir grupės dainininko Iano Curtis patirti išgyvenimai. Kaip tai susiję su biologinėmis sistemomis?
Ian Curtis sirgo epilepsija ir savo liga jis pasinaudojo scenoje – atkartodavo priepuolio paveiktus judesius. Chaotiški, nekontroliuojami judesiai tapo kontroliuojami ir jie buvo sąmoningai pasitelkiami kaip šou elementas.
Savo pasirodymų metu atlikėjas scenoje taip judėjo, kad, atrodo, tuo metu jame apsigyvendavo piktoji dvasia. Toks atlikėjų įsijautimas scenoje – kažkas nerealaus.
Šokio spektaklio epicentre – chaosas. Ir nors ši sąvoka turi neigiamą atspalvį, galima teigti, kad chaose gimsta ir gražūs dalykai – pavyzdžiui, kūryba?
Chaosas yra disbalansas. Tai reiškia, kad procesas nevyksta pagal numatytą tvarką. Absurdiška šią sąvoką laikyti neigiama. Juk chaosas skatina mąstyti, veikti išvien, spręsti problemas, o ne levituoti mieguistoje stabilumo būsenoje. Manau, kad chaosas neleidžia sustabarėti, jis atneša gyvybiškai svarbių pokyčių.
Ar jūsų asmenybė yra chaotiška?
Manyje labai daug chasoso, tačiau sykiu mėgstu tvarką. Kasdien telefone pasižymiu dešimtis priminimų ir užduočių, kurias vakarais, po darbų, kruopščiai peržiūriu. Labai daug keliauju, tad net nespėju susidėti daiktų į spinteles. Dėl laiko stokos viską išsidėstau ant spintelių - taip, kad matyčiau. Gal kitiems tai labiau primena netvarką, tačiau tai – mano tvarka (juokiasi. – Aut. Past.).
Rašyti komentarą