Spektaklis "Girti" – šiuolaikinės visuomenės testamentas

„Girti“ yra naujausia ir paskutinė, 2012 m. parašyta, vieno įdomiausių naujojo rusų teatro kūrėjų Ivano Vyrypajevo pjesė.  Veikalas statytas tik Vokietijoje, kurios Schauspielhaus teatro užsakymu buvo sukurtas, Maskvoje ir dabar Klaipėdoje.

Gimtajame mieste spektaklį režisavusi L.Vaskova – aktyviai kurianti jauna režisierė, jau suspėjusi atkreipti teatro bendruomenės  dėmesį, pelniusi apdovanojimų. Taip pat ji yra  Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogė. Prieš premjerą kelis klausimus režisierei uždavė Valentina Žigienė

- Pokalbį norėčiau pradėti nuo pjesės. Ivano Vyrypajevo kūryba jūs susidomėjote čia -  Klaipėdoje, baigdama bakalauro studijas, o vėliau Maskvoje V. Mejerholdo centre studijavote pas dramaturgo draugą Viktorą Ryžakovą. Tai apie tas  sąsajas. Kodėl šis autorius tapo jūsų mėgstamu?

 -Taip jis tapo mano mėgstamu ir, turbūt, dėlto, kad visos jo pjesės yra apie dabartinį pasaulį. Jas įdomu statyti, tekstas visada būna stiprus, įdomu ieškoti su juo sąsąjų, ieškoti, kaip jį perteikti scenoje. Statyti I. Vyrypajevą visada būna iššūkis. 

O tos sąsajos su dramaturgu gavosi visai atsitiktinai. Kai važiavau studijuoti į Maskvą, nežinojau, kad mano dėstytojas V. Ryžakovas yra su I. Vyrypajevu bendražygiai. Vėliau jis ateidavo pas mus į paskaitas, vedė seminarus, nagrinėdavome jo pjeses, kalbėdavome apie šiuolaikinį meną. Žodžiu, susitikome atsitiktinai, mano magistro studijose.

-Jūs pasakėte, kad  tekstai yra stiprūs. Kur glūdi ta stiprybė?

-Išsakomose mintyse. Bet įdomiausias yra pats teksto pateikimas, kad jį šiuolaikinis žiūrovas išgirstų. Palikta daug vietos savivokai. Vienas žiūrovas gal vienos kokios  minties įsikabins, kitas – kokio sakinio. Tekstas yra  daugiasluoksnis.

Pjesėje „Girti“ yra keturiolika veikėjų, veiksmas vyksta naktį. Visi jie yra labai girti. Bet čia ne apie alkoholizmą spektaklis. Girtumas – tik  galimybė atsiskleisti, nusimesti savo kaukes, ką iš esmės ir daro girti žmonės.

-Pats autorius yra pasakęs, kad tai viena labiausiai religingų jo pjesių. Šis aspektas taip pat įdomus.

- Šioje pjesėje nėra daug citatų, bet labai daug nuorodų į Šventąjį Raštą. Jų yra kiekvieno personažo tekste. Į pjesę pasižiūrėjus globaliai, - tai yra mūsų visuomenės testamentas, biblijinis šiuolaikinių žmonių pasakojimas, kaip mes gyvename, kaip tvarkomės su savo egzistencinėmis problemomis

-Parodyti keturiolikos personažų girtumą nėra paprasta. Čia ne vienas kuris veikėjas, vartojantis alkoholį, bet – visi. Ar tai buvo iššūkis kūrybinei grupei ir jums?

-Taip. Dėl to, kad mes atviro girtumo ir nerodome, mėginame  viską perteikti per girto žmogaus logiką. Jau pats tekstas duoda girtumą. Taip. Sudėtinga atrasti pusiausvyrą tarp  girto „skaniai padaryto“  ir to, į kurį  jau net nesinorėtų žiūrėti.

-Spektaklis skirtas suaugusiems, nes yra ne norminės leksikos. Ar tikikės kokios reakcijos į tuos nenaudotinus žodžius?

- Yra daug keiksmažodžių, todėl norime, kad ateitų žiūrovai tik nuo aštuoniolikos metų. O kažkokios ypatingos reakcijos nesitikime.  Veiksmas vyksta gatvėje,  tokios būklės personažai negali kalbėti poezija, jie kalba tais žodžiais, kurie padeda išreikšti emocijas. Keiksmažodžiai yra tik priemonė ir aš jų nesureikšminu. 

-Pastatėte jau  trečią I. Vyrypajevo pjesę. 2010 m. Šiauliuose  - “Valentinų dieną“, praėjusiais metais Vilniuje  - „Deguonį“, dabar jau susidaro trilogija.  Gal galėtumėte peržvelgt? Ar vis sudėtingesnis darėsi tas kelias, ar kiekviena pjesė turėjo vis kitokių uždavinių?

-Tos trys pjesės skirtingos. „Deguonis“ parašytas pagal dešimt Dievo įsakymų, „Valentinų diena“ koncentruota į meilės temą, o „Girti“ - daugiausiai iš visų apimanti pjesė.  Joje daugiausia  šiandieninių žmogiškųjų problemų. Čia aštuonios novelės, keturiolika personažų ir visi jie -lygiaverčiai, nėra pagrindinių ir antraplanių veikėjų. Visi turi po dvi scenas.

Po dviejų parodytų premjerinių spektaklių aktorė Regina Šaltenytė buvo pastebėta teatro vertintojų. Šiame spektaklyje ji sukūrė bankininko žmonos Loros vaidmenį. Loros charakteris, anot vienos recenzijos autorės, pasižymėjo psichologiniu tikslumu, psichinių bei fizinių girto žmogaus savybių derme. Kaip pavyko pasiekti tos dermės? Aktorės klausė V. Žigienė.

-Kaip ir kiekvieno vaidmens ieškojimas, jisai turi savo kelią. Ir tas kelias nėra trumpas, kol eini į rezultatą, kurio nori režisierius ir kurio trokšti pats. O kadangi šitame vaidmenyje yra labai ryški fizinė savijauta, visi personažai girti, tai  pirmiausia nesinori kartoti klišių. Mums  pirmiausia sufleruojasi – veliasi liežuvis,  pinasi kojos, bet dar gi daug ką diktuoja ir žmogaus charakterio savybės. Kas tai per žmogus? Jeigu aš moteris, tai kokia ta moteris? Ne į kiekvieną išgėrusią moterį  yra malonu žiūrėti.  O čia ir  užduotis ne ta, kad žiūrovai pasibaisėtų išgėrusiais žmonėmis. Ne tokį tikslą kelia dramaturgas, režisierė ir aktoriai.  Be to, čia – komedija, žiūrovams turi būti linksma. Tai ta fizinė būsena ir turi nešti tokią informaciją. Šitame spektaklyje pirmiausia ieškota tų spalvų, kurios neatstumia.

Kurti vaidmenį labai padėjo spektaklio dailininkė Lauryna Liepaitė. Parinko tokius batelius, su kuriais ir blaiviam  ne taip lengva pastovėti.  O kad fizinės savijautos pajutimas būtų organiškas, to reikia ieškoti. Pagaudavau save, kad parduotuvėje, stovėdama eilėje, siūbuoju arba dairausi kažkaip keistai. Ką padarysi, tokia profesija.

-Vieno personažo lūpomis pasakoma: „Dievas kalbasi su žmonėmis per girtuosius“ ir šitoje komedijoje mirtinai prisigėrę žmonės išdrįsta nusimesti savo kaukes. Bet juk ta girtumo būsena leidžia tik trumpam nusimesti tas kaukes ir tada pakimba klausimas: o kas toliau?

-Aš manau, kad ta girtumo būsena yra šiek tiek ekstremali, nes, kada mes save mažiau kontroliuojame, leidžiame ir daugiau pasakyti. Tada arba daugiau įskaudiname, arba daugiau sužavime. Žodžiu, - padarome visko daugiau.  Manau, kad šitoje pjesėje, kai nebesvarbu su kuo tu bendrauji – savo ar ne savo socialinio sluoksnio, draugų rato žmonėmis, ta savijauta ir ta situacija leidžia išsisakyti, kas guli  ant dūšios,  atrakinti tas problemas, kurios yra tavo gyvenime, bet tu jas velki lyg naštą ir tiek.   Bet kai atsitinka tokia situacija ir kai dar aplinkybės tave panardina, kaip katino nosį į šlapimą, už viską  gyvenime turi sumokėti.   Ateina laikas ir turi mokėti. Šita problema šioje pjesėje opiausia ir tiksliausia.

Ir mūsų novelėje, jeigu žmona buvo neištikima, o gyveno lyg niekur nieko, - atėjo ta valanda.  Tik  su tokia įdomia situacija, kuria pasinaudoja vyras. Tačiau finale, kai lieka dviese  jisai sako: reikia įkišti ranką į tą mėšlo krūvą ir ištraukti perlą, jeigu jis yra.  Jeigu  jo nėra, tada keliaujam kiekvienas savo keliu.  Ir galbūt tik tada ir  supranti, ar tas žmogus ta brangus, ar tai vis dėlto buvo tik nuotykis. Man atrodo, kad ir dramaturgas tuos klausimus iškelia, bet negali į visus klausimus atsakyti spektaklis, ar literatūros kūrinys. Tačiau svarbiausia yra tai, kad žiūrovas susimąsto, kad jį tai užkabina.