Šiame renginyje žiūrovus supažindinsime su seniausiais indiškų šokių stiliais - Bharatanatyam, Kathak, Odissi. Jiems daugiau nei 3000 metų, tai šokiai apjungiantys dramą, pantomimą, judesį, išraišką ir emocijas.
Net jei klasikinį indišką šokį stebėsite pirmą kartą, iškart pajusite, kad kiek neįprastą ritmą mušančios basos šokėjų pėdos, mirksniui sustingstantys ir vėl muzikai pasiduodantys jų kūnai, kiekvienas rankų pirštelis ir net tam tikru kampu nukreiptas žvilgsnis pasakoja istoriją. Ta istorija – apie aukštesniąsias jėgas arba mitologinius herojus, bet... Galėtų būti ir bet kurio iš mūsų vidinių dramų, vilties ir ilgesio, dvejonių ir viską nugalinčios meilės istorija.
Tegul jūsų neapgauna įspūdis, susidarantis žiūrint į šokėjas - akivaizdžiai laimingas, pasipuošusias spalvingais kostiumais, ryškiu makiažu ir egzotiškais papuošalais. Iš tikrųjų klasikiniai indiški šokiai yra „kietas riešutėlis“. Jie gyvuoja per 3 tūkst. metų, ir jų nesušoksi tiesiog pagautas uždegančios melodijos ritmo, kaip kokios mūsiškos polkutės. Rafinuotas klasikinis indiškas šokis išaugo iš ritualų, kuriais daug amžių Indijos šventyklose buvo garbinamos aukštesnės jėgos.
Šokančios dievybių tarnaitės (devadasi) buvo ne tik dieviškai gražios. Jos žavėjo artistiškumu, gebėjo groti įvairiais instrumentais, puikiai išmanė šventraščius, mokėjo skoningai puoštis pačios ir išpuošti aplinką... Devadasi atliekami šokiai buvo aukščiausios tiesos ir grožio priminimas, ir visuomenė šokėjas labai gerbė. Kol...
XVII a. Indiją kolonizavę europiečiai šventyklų kultūrą užsimojo pakeisti „praktiškesne“.
Tai, kad dabar vis dar galime išvysti vieną seniausių indiškų šokių Bharatanatyam, yra neįtikėtino Indijos šokėjų atsidavimo savo menui rezultatas. Mat XX a. pradžioje devadasi buvo paniekintos kaip gėdingas „socialinis blogis“, atgyvena.
Tik, kas, turėdamas nors lašą sveikos nuovokos, ryžtųsi atgyvenusiomis paskelbti taikos ir harmonijos idėjas? Vedų kultūros centro (www.vedukultura.lt) entuziastai įsitikinę, kad šios idėjos nesunaikinamos. Ir kuo daugiau žmonių tai suvoks, tuo mažiau nusivylimo ir bejėgiškumo liks kiekvieno mūsų kasdieniame gyvenime.
„Galima į šiuos šokius žiūrėti kaip į egzotiką ar atrakcioną, - sako šio centro vadovas Arūnas Katauskas, - bet įmanoma juose įžvelgti ir gerokai gilesnį klodą, atpažinti senos, į dvasines vertybes orientuotos kultūros ženklus – meditaciją, padėką Žemei ir Dangui...“
Nusistovėjo tradicija Vedų civilizaciją sieti su senovės Indija ir greta jos buvusiomis Azijos šalimis. Tačiau gan svarių įrodymų turi ir tie, kas teigia, jog tam tikru laikotarpiu vedinė kultūra buvo išplitusi kur kas plačiau ir ją net galima laikyti visuotine.
Bent jau tie, kurie kalbame kalbomis, kalbotyros specialistų priskiriamomis indoeuropiečių kalbų šeimai, galime manyti turį vedinę šaknį. Rusijoje atkakliai ieškoma senosios raštijos paliudytų sąsajų su sanskritu – Indijos šventųjų raštų kalba. Susieti savo kilmę su Vedomis slavams tapę kone garbės reikalu. Nors lietuviams tai sektųsi gerokai lengviau. Lietuvių kalba, viena seniausiųjų indoeuropiečių kalbų šeimoje, panašumų su sanskritu turi aiškiai daugiau nei bet kuri kita. Neatsitiktinai Vydūnas – pirmasis Vedų vertėjas į lietuvių kalbą tuos tekstus laikė vertais didžiausios pagarbos, nes Vedų išmintis - universalus pamatas, į kurį drąsiai gali remtis visų laikų ir kraštų žmonės.
„Veda“ – sanskrito kalba reiškia „žinios“ arba „žinojimas“. Užrašyti prieš 6 – 5 tūkst. metų vediniai traktatai aptaria dalykus, kurie vis dar nepraradę aktualumo daugelyje sričių. Vedų įžvalgos, susijusios su menu, muzika, architektūra, tiksliaisiais mokslais, karyba, religija, filosofija, psichologija, politika, ekonomika, technologijomis ir net astronomija bei visatos sandara stulbina šių laikų mokslininkus. Įdomu tai, kad dalis Vedų informacijos šiuolaikiniam mokslui tebėra neperprantama.
Skaitydamas paskaitą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Indijos ambasadorius Lietuvai ir Lenkijai Čandra Mohanas Bhandaris pabrėžė, kad užrašytuose Vedų tekstuose nėra žodžio „indas“ ar „induistas“, vedinės žinios yra universalių tiesų šaltinis ir skirtas jis visiems šioje planetoje gyvenantiems žmonėms. Beje, pačios Vedos atkreipia dėmesį į tai, kad pateikiama informacija tikrąją vertę įgauna tik realiai naudojama.
Apie Vedų kultūrą Lietuvoje tikrai dažnas yra daugiau ar mažiau girdėjęs. Nemenko susidomėjimo sulaukia indiškoji ajurveda – sveikatingumo ir gydymo sistema, daug kas jau spėjo susipažinti su joga, netgi bando medituoti. Iš tikrųjų vedinė išmintis tūkstančius metų moko žmogų vis to paties – nesupainioti vertybių. Drąsina judėti per gyvenimą vienintele teisinga kryptimi: nuo tamsaus bukaprotiško savanaudiškumo (tamas) ir grubios aistros (radžas) į dorybingumą (satva) ir netgi transcendenciją. Nors kai kurie pavadinimai mūsų ausiai kartais nuskamba keistai, neįmanoma neigti, kad būtent tos aiškiuos krypties – į aukštas dvasines vertybes ilgimės. Jeigu trumpam stabteltume ir įdėmiau įsižiūrėtume į mus supančius žmones, greičiausiai pripažintume, kad dauguma jų yra linkę pasiaukojamai mylėti, globoti, stengtis dėl kitų ir gyventi vardan šviesių idealų. Tik dabartinė civilizacija, pagrįsta savanaudiškumo ir besaikio vartojimo skatinimu, vis labiau remia mus visus į kampą ir verčia šias prigimtines savybes užgniaužti.
Vedų kultūros centras stengiasi suburti tuos, kam svarbus tikras, nuo mados šuorų nepriklausomas, vidinėmis vertybėmis pagrįstas kultūringumas. Nes, jeigu kelias minutes trunkantis šokis gali būti sklidinas gražiausių prasmių, tai kiek gi jų gali sutilpti į kiekvieno mūsų dieną, kurią nusprendžiame pragyventi sąmoningai, dorai, sveikai, su dėkingumu už viską, ką atneš gyvenimo upė.
Rašyti komentarą