„Pinokio kronikos“ su Andriumi Kaniava ir Vaidotu Žitkumi atsakys į artistams įkyrėjusius klausimus

„Pinokio kronikos“ – mums per daug brangus, kad padėtume ant lentynėlės dulkėti. Tai spektaklis, į kurį labai daug dūšios sudėjom. Aktoriai tokie žmonės yra – kūrinius, į kuriuos daug dūšios sudeda, labai saugo ir brangina ir jiems yra labai skaudu, jei tas kūrinys neišvysta dienos šviesos“, – apie po dvejų metų pertraukos sugrįžusį spektaklį pasakoja A. Kaniava.

V. Žitkus, prisimena, kad „Pinokio kronikas” inspiravo pasaka apie Pinokį: „Tiek Kolodžio Pinokis, tiek Tolstojaus Buratino nuotykiai. Inspiracija buvo vaikiška medžiaga“. Kolegą papildydamas A. Kaniava pridūrė, kad pradžioje mintis buvo statyti vaikišką spektaklį: „Tačiau vieną dieną mums su Vaidotu kažkoks nušvitimas įvyko“, – šypteli A. Kaniava, o jam už akių užbėgdamas V. Žitkus prisimena, kad tas nušvitimas buvo ne kas kita, o vaikiškame kūrinyje atrasti suaugusiesiems aktualūs gyvenimo ir būties klausimai.

Spektaklyje susipina didaktinė Pinokio istorija, kopijos bei originalo problema: „Kas geriau – didaktiškas originalas ar pilna gyvybės kopija?“. Karlo Kolodžio „Pinokio nuotykiai“ ar Aleksejaus Tolstojaus „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai”?

Tai nėra spektaklis pagal Kolodžio Pinokį ar Tolstojaus Buratiną. Tai spektaklis apie du aktorius, kurie stato spektaklį pagal šias medžiagas. „Šis spektaklis mudviejų išgyventas nuo pradžios iki pabaigos“, – pastebi A. Kaniava.

„Mes pastoviai gauname klausimus, kodėl tapome artistais, kas mums yra teatras, kas mes esame teatrui. Tie klausimai mus išsekino. Nusprendėme vienu spektakliu atsakyti į tuos klausimus“, – sako aktorius A. Kaniava. Būtent „Pinokio kronikos“ ir yra atsakymas į visus aktoriams įkyrėjusius klausimus, tokius kaip: „Kur baigiasi kūryba ir prasideda darbas?“

Iš esmės, „Pinokio kronikos“ – Istorija apie du artistus, kurie stato kalėdinį spektaklį „Pinokio nuotykiai“ vaikams ir kokius išbandymus jie turi pereiti. Tai ne dienos, ne žygiai, ne sakmė ir ne apybraiža, tai – kronikos, tai – aukščiau, tai – giliau ir monolitiškiau.

Pinokio kronikos iš visų ankstesnių spektaklių abiems aktoriams išskirtinis tuo, kad kūrinio scenarijų rašė kartu – A. Kaniava ir V. Žitkus: „Tai yra mūsų kūdikis. Trys suaugę vyrai, nes su mumis dirba ir Sigitas Mickis, ir kūdikis, jei taip įmanoma“, – juokavo aktoriai, kalbėdami apie spektaklį suaugusiesiems.

„Be Sigito spektaklis pasibaigtų po dešimties minučių, – šypsosi A. Kaniava, – mes susipyktume ir išeitume. Sigitas mus sulaiko, absorbuoja. Jis mus įkalina scenoje įkalina savo buvimu. Ten, kur nepadeda jo valdingas balsas, jis pasitelkia muziką, o prieš muziką mes bejėgiai. Sigitas – jungiamoji grandis“.