„Naktigonės 2016“ tęsiasi

Bardas, muzikos pedagogas, studijos „Grock“ įkūrėjas ir vadovas L. Švirinas, vykdantis terapinės muzikos seansus, sako: „Muzika ‒ tai lyg veidrodis, kuris parodo emocinę būklę. O tai yra gerai, kadangi identifikavus problemas lengviau jas spręsti. Muzika savaime nedaro blogo poveikio. Nebent pats tai sau darai, klausydamas tuo metu netinkamos muzikos. <...> Gaila, kad šiandien muzika vis labiau tampa verslu. Dažnai svarbiausia čia ‒ parduotų bilietų kiekis, įvaizdis, kada ir kaip žiūrėti į kameras ir kiti gretutiniai dalykai. Turbūt dėl to šiandien jaučiamas atotrūkis nuo to, kas yra tikra. Juk du skirtingi dalykai, kai plauki valtimi ir plauki vandenyje. Juk čia kūnu jauti vandens minkštumą, temperatūrą. Toks ir mano tikslas ‒ skatinti žmones plaukti pačius ir jausti vandenį. Pats nuoširdžiausias ir natūraliausias muzikavimas, manau, yra lopšinės dainavimas vaikui.“

Žurnalistas K. Rupkus: „Iš tiesų pradėjau muzikuoti dar vaikystėje. Lankiau muzikos mokyklą, o būdamas šešiolikos jau grojau kartu su grupe „Silence Breakers“ (angl. „Tylos griovėjai“), kurią subūrė Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytojas Deividas Kontrimas. Ji gyvavo dvejus metus. Tai buvo labai puikus projektas. Dažnai repetuodavome, turėjome nemažai „fanų“. Vėliau iš šios grupės „išsirito“ „Arrogantics“, kuri gyvavo septynerius metus. Vienas koncertuoti pradėjau maždaug prieš trejus metus. <...> Kadangi neturiu nei prodiuserių nei vadybininkų, savireklamai ne visada pavyksta skirti tiek laiko, kiek reikėtų. Kita vertus, šiais laikais itin populiaru reklamuoti ne savo sukurtą produktą, o savo asmenybę. Dažniausiai produkto net apskritai nereikia. Šiuo atveju, aš esu gan senamadiškas ir stengiuosi save reklamuoti tuomet, kai ką nors sukuriu vertingo. Man svarbu, kad žmonės manęs klausytų, o ne tik „žinotų“.

Poetas, prozininkas, dramaturgas M. Valiukas: „Dainas pradėjau kurti kokiais 1993 m. Po to, nuo 1997-ųjų, padariau dešimties metų poetinę pertraukėlę, o dabar vėl tuo užsiimu. <...> Beveik visos autoironiškos ir apie suprantamiausią visiems dalyką ‒ nelaimingą meilę. <...> Jei ritmiškas barbenimas pirštais į prekystalį parduotuvėje laukiant grąžos yra kūryba, tai kuriu nuolat. Negyvenu iš kūrybos, esu laisvas nuo kontraktų ir prodiuserių, todėl iškrypėliškai tenkinuosi visais kūrybinio proceso malonumais. <...> Ir menininkai nori būti matomi, todėl pasiryžę ne tik apsinuoginti prieš kameras, bet net eiti į laidas „Padainuokim“ arba „Pašokim“. <...> Su manim drąsiai galima kalbėtis apie tokius „išorizmus“, kaip sportas, automobiliai, alus, filmai, žemės ūkis, bitės, bankų apiplėšimai, nardymas, gimdymas, sveikata etc. Svarbiausia nekalbėti, ko neišmanai, nes užknisa. Pats stengiuosi patylėt, jei kažkur neraukiu. Ne visada pavyksta, bet tobulinuosi.“

Parengta pagal dienraščio „Vakarų ekspresas“ publikacijas. Poezijos ir muzikos projektą „Naktigonės 2016“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Rengėjas ‒ VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“. Įėjimo kaina ‒ tik 1 euras. Kviečiame.

P. S. Haiku iš Mindaugo Valiuko knygos ,,Dambrelis“ (Vilnius, Apostrofa, 2006):

Ak jonvabaliai!..

Gyvenime savo

Jūsų regėjęs nesu