Leo ir Edita Užaitė scenoje skraido improvizuodami

Apie lėktuvus ir stiuardeses, scenoje ir gastrolėse patirtus nuotykius, repeticijų galvosopius bei atpalaiduojantį „Boeing Boeing“ poveikį pasakoja spektaklio aktoriai Leonardas Pobedonoscevas ir Edita Užaitė.

Galite prisiminti savo įspūdžius pirmą kartą skrendant lėktuvu?

L. P. Tai buvo seniai, dar tarybiniais laikais. Kai buvau mažas, su vaikų kolektyvu skridome į Gagrus, prie Juodosios jūros. Tuomet dar nebuvau prisižiūrėjęs filmų apie katastrofas, tad skristi buvo ne baisu, o smalsu ir linksma. Pailga lėktuvo erdvė man buvo it didelė žaidimų aikštelė.

E. U. Pagalvojau, kad tai man taip patinka... Supratau, kad „kartą paragavęs negali sustoti“.

Ką manote apie stiuardeses ir apskritai apie tokią „skraidančią“ profesiją?

L. P. Skraidyti lėktuvais teko nemažai ir stiuardesių esu matęs ne vieną. Regis, tai turėtų būti išties įdomios moterys. Stiuardesės žavios tuo, jog jos yra ne tik gražios, bet ir išmokytos elgtis ekstremaliose situacijose. Su jomis saugu.

E. U. Manau, kad turėtų būti labai gera, malonu ir įdomu dirbti tarp debesų...

Jūsų komanda scenoje tiesiog spinduliuoja energija. Ką jums asmeniškai reiškia „Boeing Boeing“?

L. P. Tai „chebra“, kuria galima pasitikėti ir kartu smagiai pakvailioti.

E. U. Man, visų pirma, tai reiškia nuolatinį susitikimą su talentinga, šaunia ir humoro jausmo nestokojančia kompanija.

Spektaklis Lietuvoje populiarus ir sutraukia minias žiūrovų. Kaip manote, kame slypi „Boeing Boeing“ žavesys?

L. P. Pirmiausia, tai yra puiki pjesė. Ne veltui ji statoma visame pasaulyje. Mano nuomone, šioje pjesėje slypi tam tikras universalus kodas. Kūrinyje dauguma žmonių įžvelgia savo poreikius, slaptus norus, kurių realiame gyvenime galbūt nedrįsta įgyvendinti.

E. U. Šis spektaklis įgavo pagreitį ir labai pasikeitė po premjeros. Smagu, kad jame vaidina gabūs improvizatoriai, ir tai kaskart suteikia spektakliui šviežumo.

Pjesėje netrūksta intrigų ir kuriozų. Galbūt teko su panašiais dalykais susidurti repeticijose, užkulisiuose ar spektaklio metu?

L. P. Nemaža dalis mūsų įgulos yra iš vieno teatro, gerai pažįstame vienas kitą, esame patikrinta laiko ir visokiausių įvykių kompanija, tad nesusipratimų išvengiame. Be to, turime labai gerą režisierių, kuriantį smagią darbinę atmosferą. Nors apskritai scenoje visko nenumatysi, ypač kai aktoriai keičiasi. Tad esame pasiruošę netikėtumams – užmirštam tekstui ar pan.. Tuomet tenka „vyniotis“, bet žiūrovams nuo to tik smagiau. Kartą spektaklio metu nutiko įdomus dalykas – vienoje aistringoje scenoje mes su Edita „davėm gazo“, bučiavomės Ramūno (Cicėno – red.) akivaizdoje. Susikabinimas buvo toks „karštas“, kad ji man praskėlė lūpą. Likusią spektaklio dalį vis stebėjau, ar iš lūpos nebėga kraujas. Dėl to netgi kiek pasikeitė personažas. Vėliau labai juokėmės iš tos situacijos.

E. U. Oi, net prajuokino klausimas. Ačiū Dievui, su intrigomis susidurti neteko ir, tikiuosi, neteks. O netikėtų momentų buvo. Pavyzdžiui, kai Leo visoms „savo moterims“ atnešė gėlių kovo 8-osios proga. Kartą scenoje pasidarė karšta, kai Žemyna (Ašmontaitė – red.) ne laiku išėjo į sceną, teko man ir Ramūnui suktis iš keblios situacijos. Bet tai kaitina kraują, mėgstu, kai scenoje ne viskas vyksta pagal planą.

Kas jums buvo sunkiausia repetuojant „Boeing Boeing“?

L. P. Apskritai komedija yra sunkus žanras. Žiūrovams salėje juoktis lengva, bet vaidinti – toli gražu ne. O statant šį spektaklį labai kliuvo viena pagrindinių scenų, kur aš kalbu apie laiko juostas. Ilgai mes ją atidėliojome, o laiko likdavo vis mažiau. Bandžiau ir šiaip, ir taip, bet neišeidavo taip, kaip tikėjomės. Galų gale dėl šios scenos, šito Sizifo akmens, man ėmė spausti smegenis ir prasidėjo migrena. Gerai, kad vėliau viskas įsivažiavo į savo vėžės.

E. U. Man sunkiausia buvo suvokti, kad tai – komedija. Dažnai išpildavo šaltas prakaitas, pagalvojus, kas nutiks, jei spektaklis bus nejuokingas.

Ar Leo, vaidinantis plevėsą Bernarą, yra toks pats ir gyvenime?

L. P. Bernaras galbūt yra daugiau Kazanova negu plevėsa. Tuo jis tampa vėliau, kai žlunga jo gyvenimo sistema. Nesutapatinu savęs su šiuo personažu. Nors gyvenime buvo visko. Jei buriant spektaklio komandą šiam personažui buvau pasirinktas aš, matyt, šiek tiek bendrų bruožų turime.

E. U. Atsisakau liežuvauti apie Leo! Tegul žmonės mano, ką tik nori, juk svarbu tik tai, koks jis aktorius, ar ne?

Su spektakliu apkeliavote ne vieną Lietuvos miestą. Kuo skiriasi skirtingų miestų publika?

L. P. Žinia, Vilniaus publika yra kiek įnoringesnė nei kitų miestų. Sostinėje užsitarnauti žiūrovų dėmesį ir palankumą yra sunkiau. Kitur publika labiau išsiilgusi teatro, į spektaklius ateina kaip į šventę, pasipuošę, su kostiumais. Po spektaklio ošia, ūžia ir stovėdami ploja. Aišku, tokių dalykų būna ir sostinėje, bet galbūt kiek rečiau.

E. U. Publika kiekviename mieste labai skirtinga. Vienuose miestuose „įšyla“ tik antroje dalyje, kituose reaguoja vos prasidėjus spektakliui.

Kokie įspūdžiai įstrigo gastroliuojant su spektakliu?

L. P. Prisimenu nuotykį, atsitikusį vieną vasarą važiuojant autobusu į Marijampolę. Kelyje pamatėme arklio traukiamą vežimą, šalia kurio ėjo senutė. Staiga arkliukas pasibaidė ir pasileido šuoliais, o senutė įsipainiojo į vadeles. Vaizdelis buvo gana ekstremalus. Nedelsdami su Ramūnu šokome iš autobuso ir puolėme vežimą stabdyti. Šiaip ne taip mums pavyko. Senutė kiek nukentėjo, tad iškvietėme greitąją. Potyris buvo išties netikėtas ir sakyčiau, kaubojiškas.

Nors esate jauni, lietuviškame teatro ir kino pasaulyje esate puikiai pažįstami. Kur ta sėkmės formulė? Kuo geras aktorius skiriasi nuo blogo?

L. P. Sunku pasakyti. Aš, kaip aktorius, daug ką darau intuityviai. Reikia jausti tam tikras ribas. Viena yra vaidinti vaidinantį, kita – subtiliai atlikti vaidmenį. Viena dėstytoja sakydavo: trisdešimt procentų talento, likusieji yra darbas. Pirmame kurse naudodavausi tik tais trisdešimčia, nesutikdavau su ta fraze. Vėliau supratau, jog klydau. Likusius trejus metus dirbau kaip žvėris.

E. U. Savo požiūriu į darbą, sugebėjimu scenoje reaguoti „čia ir dabar“, talentu. Nežinau, gal reikėtų režisierių to klausti?

Ko palinkėtumėte žiūrovams, kurie dar nėra matę spektaklio?

L. P. Pažįstu ne vieną žiūrovą, besilankantį kone kiekviename „Boeing Boeing“ seanse. Jie sako, kad spektaklyje nuolat atranda kažką nauja. Atrasti tą naujumą ir linkiu. Apskritai šis spektaklis leidžia bent tris valandas atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo visų bėdų. Šimtu procentu.

E. U. Tiesiog ateikite į spektaklį.

Situacijų komedijos „Boeing Boeing“ įgula Klaipėdoje leidžiasi sausio 15 dieną 19 val. miesto kultūros centre Žvejų rūmai