Kompozitorius Jonas Jurkūnas: „Visi garsai teatre daro įtaką“

Klaipėdos dramos teatro inf.

2020-02-14 14:40

Vasario 28, 29 d. Klaipėdos dramos teatre įvyks režisieriaus Dariaus Rabašausko spektaklio „Demonai“ pagal to paties pavadinimo švedų dramaturgo Larso Noréno pjesę premjera. Su kūrybine grupe – scenografe ir kostiumų dailininke Laura Luišaityte, aktoriais Jonu Baranausku ir Toma Gailiute, Vaidu Jočiu ir Justina Vanžodyte Šurajeva – teatre dirba kompozitorius Jonas Jurkūnas. Artėjant premjerai jis pasidalino mintimis apie muzikos kūrimą šiam spektakliui.

Kaip atsidūrėte teatre?

Kompozitorius Jonas Jurkūnas. Atėjau į šiuolaikinę muziką iš džiazo. Džiazas – tai nuolatinis muzikos komponavimas čia ir dabar, tiesiog scenoje – tai improvizacija. Taigi, muzika scenoje man nebuvo naujiena. Su bendramoksliais J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje esame pastatę miuziklą „Aidas ir Aida“. Vėliau, studijuojant kompoziciją, tuometinė LMTA teatro fakulteto dėstytoja Silva Krivickienė pakvietė sukurti muziką studentų spektakliui pagal Sauliaus Šaltenio pjesę „Jasonas“. Vėliau buvo dar keli LMTA studentų vaidinami spektakliai. Tai buvo puiki mokykla. Tačiau vieno „lemiamo“ įvykio negalėčiau įvardinti, nebuvo tokio jausmo, kad „va štai – aš jau teatre“. Muzika randa daug kelių būti išgirsta, vienas tų kelių – teatras.

Kuo jums įdomus teatras – kuo muzikos rašymas spektakliui skiriasi nuo šiaip muzikos rašymo? Ar tai apribojimas, ar suteikia kokių nors kitų galimybių?

J. J. Teatre man patinka kolektyvinė kūryba. Kartu sukuriame žymiai daugiau negu sukurtume pavieniui. Kartais labai nustembu, kokios fantastiškos idėjos kyla kuriant kartu. Tai, mano manymu, yra didysis teatro stebuklas. Kurdamas koncertinę ar elektroninę muziką žymiai daugiau laiko esu vienas su savo idėjomis negu kurdamas muziką teatrui. Muzika filmui irgi turi daug kolektyvinio darbo elementų, bet filmas kiek kitokia, modernesnė ir savaip žavi medija – skirtinguose etapuose užfiksuojami galutiniai rezultatai, aktorius suvaidina – viskas, montuotojas sumontuoja – viskas ir t.t. Teatre – stebuklas gali įvykti ir likus akimirkai iki premjeros pradžios, niekad neapleidžia archajiškos ir antikinės tradicijos dvasia.

Nesakyčiau, kad tai apribojimas. Kiekviena meno sritis – tai savotiškas iššūkis. Tereikia suprasti jos sąlygas, susigyventi su jomis ir stengtis pasiekti tobuliausią rezultatą.

Kaip gimsta muzika spektakliui – ar po pokalbio su režisierium, aktoriais, ar tiesiog perskaičius pjesę?

J. J. Kiekvienas etapas – tarsi naujas, švarus baltas lapas, be išankstinių formulių. Kaskart mėginu apgauti save ir išbandyti naujus muzikos ir kitų teatre veikiančių elementų sąveikos būdus. Dažnai susėdę su režisieriumi aptariame būsimą spektaklį, galimas žaidimo taisykles, tuomet vyksta pjesės skaitymai su aktoriais. Būna, kad ir pati pjesė suteikia savotiškų užuominų apie galimą muzikinį sprendimą.

Apie ką jums atrodo pjesė „Demonai“ ? Kas joje įdomiausia? Ar tekstas įkvepia kokius nors muzikos motyvus?

J. J. Šią pjesę matau kaip sudėtingą ir dažnai neatkoduojamą žmonių santykių veidrodį. Daugelis dalykų mūsų gyvenime tėra paviršiniai, nors pakankamai įprasti. Kita vertus, dažnai kasdienybę sujaukia sunkiai paaiškinami, gal net absurdiški, bet žavūs jausmų šuorai. Esu įsitikinęs – žmonių santykių negalime vertinti kaip plokščio grafiko „myliu-nemyliu“ arba „melas-tiesa“ ir panašiai, nes reiškinys yra daugialypis, skleidžiasi per begalę neišmatuojamų aspektų. Šią pjesę regiu pro šokio prizmę. Muziką padiktavo pjesės veikėjų gebėjimas peržengti kasdienio kalbėjimo barjerą ir atverti sunkiau įžodinamus siekius ar troškimus. Nesvarbu, ar jie apsimestiniai, žaidybiniai, o gal tikri ir giliai paslėpti. Tai padėjo atrasti muzikos raktą: užsimiršimas, šokis, kūno judesys. Supratau, kad geriausiai tiktų techno muzikos stilius. Šis stilius žavus tuo, kad jame negalioja tradicinė melodijos ir harmonijos samprata. Svarbiausia jame būsena. Tiesa, dabar mes į techno žiūrime kitaip nei 90-aisiais – pro post interneto akinius, kurie suteikia muzikai papildomų spalvų.

Kokia muzikos funkcija „Demonuose“?

J. J. Su kūrybine komanda stengėmės ieškoti mažiau įprastų muzikos veikimo teatre būdų. Šio spektaklio muzikinis simbolis – vinilinė plokštelė. Siekiame, kad aktoriai patys valdytų muziką, grotų muziką iš plokštelių. Ketiname išleisti vienetinių vinilinių plokštelių kolekciją, kuri bus pagrindinė muzikinė medžiaga spektakliui. Tokiu būdu ji vienu metu gali tapti ir fonu, ir ritminiu pagrindu, ir dominuojančia.

Kodėl norit išleisti vinilinę plokštelę? Ar ji savarankiškas objektas, ar lieka susijusi su spektakliu?

J. J. Tai nėra sprendimas dėl sprendimo ar dėl mados. Vinilinė plokštelė – tai savotiškas muzikos fizinis būvis, kuriantis tarsi viršmuzikinę aurą, kuri, tikiuosi, padės ryškiau išsiskleisti esminiams pjesės aspektams. Iš kitos pusės, plokštelė – ji bus mono formato – daro įtaką ir muzikos kompozicijai, jos tembrinėms savybėms ir klausymui. Be abejo, bus galima įsigyti riboto tiražo kolekcinių egzempliorių – tai savotiškai pratęs spektaklio gyvavimą už teatro sienų.

Ar aktorių balsai daro įtaką jums rašant muziką?

J. J. Visi garsai teatre daro įtaką. Aktorių balsai – taip pat. Neturiu tiesioginio pavyzdžio, kaip jie paveikė mano kuriamą muziką, bet galiu pateikti kelias istorijas iš teatro muzikos kūrybos. Su režisieriumi Darium Rabašausku kurdami ankstesnį spektaklį repeticijos metu už sienos išgirdome saviveiklos ansamblio repeticiją. Jo grojama muzika idealiai susiliejo su mano sukurta ir tuo pačiu metu skambančia muzika. Griebiau garso rašytuvą, nulėkiau iki repetuojančio ansamblio durų ir įrašiau. Ši tolima melodija tapo vienu iš pagrindinių leitmotyvų. Kito spektaklio garsiniu pagrindu tapo betonmaišė, tuomet garsiai dirbusi rekonstruojamo Klaipėdos dramos teatro fojė.