"Kitas kampas" pradeda šeštąjį sezoną

Kaip pasitinkate šeštąjį sezoną? Ko naujo bus galima jame tikėtis?

Kuo unikalus pats improvizacijos žanras? Kad visą laiką, kiekviename spektaklyje galima tikėtis kažko naujo. Net tie, kurie žino improvizacijos teatro„Kitas kampas“ pasirodymus, žino tam tikrus pasikartojančius žaidimus,bet vis dėlto jie kiekvieną kartą susiduria su besikeičiančiu turiniu. Kiti teatrai dažniausiai naujus sezonus pristato premjeromis, mūsų atveju – kiekvienas pasirodymas yra premjera. Jei mes esame parodę daugiau nei 150 pasirodymus, tai galima sakyti, kad pristatėme tiekpremjerų. Dėl to ir patiems aktoriams kaskart įdomu, pačius aktorius inspiruoja mintis, jog niekad nežinai, kaip bus išėjus į sceną.

O kalbant apie šio sezono naujus vėjus, dar nesinori atskleisti visko, ką ruošiame ir apie ką galvojame. Gali teatre atsirasti naujų žmonių ir gal net gimti improvizacinis spektaklis, bet turbūt apie tai plačiau dar neverta kalbėti.

6 metai improvizacijos. Kaip išliekate įdomūs? Kur slypi „Kito kampo“ trauka? Ar neatsiranda klišių?

Bet ką gyvenime darant atsiranda rutina ir klišės. Bet mes esame šios srities profesionalai, o šitoje profesijoje visada reikia ieškoti, būdų, kaip iš šitų klišių išeiti. Tai ir yra kūryba. Jeigu pajunti, kad atsiranda klišių – tai jau nebe improvizacija. Galbūt kartais gali pasirodyti,kad tai, ką darome yra surežisuota, susigalvota, bet mums, tai tik komplimentas.

Esate vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje.Kiek improvizacijai svarbus profesionalumas? Kiek svarbus pasiruošimas?

Pasiruošimas–labai svarbus. Improvizacijai yra svarbu sukurti istoriją, gebėti čia pat kurti dramaturgiją, čia pat modeliuoti spontaniškus dalykus. Gal keistai skamba, bet improvizacijoje yra labai daug čia pat gimstančių idėjų ir minčių ir būtent sunkiausia ne visas jas išleisti į eterį, o atsirinkti ir naudoti tik tas, kurios padės kuriant istoriją. Gebėjimą modeliuoti spontaniškus dalykus – būtent tą turime ir būtentčia yra profesionalumo požymis improvizacijoje.

Kuo unikalus improvizacijos žanras?

Unikalus netikėtumais. Šiame žanre slypi viskas, jame telpa visi žanrai. Aišku daugiau tai yra lengvo, humoristinio turinio pasirodymai, bet tame gali būti ir komedija ir tragedija, gali būti farsas ir operetės parodija, miuziklas ir visa kita. Čia visa priklauso nuo trupėje esančių aktoriųkūrybiškumo, nuo jų intelektualinio bagažo, nuo jų drąsos, nebijojimo išreikšti keisčiausius, netikėčiausius dalykus. Aktoriai, tie žmonės su kuriais praleidi daug laiko, kuriuos tu pažįsti, kuriuos supranti iš žvilgsnio, iš pasisukimo, jie gali kas kartą tave nustebinti. Tai labai unikalus dalykas, labai įdomus, tikras ir gyvas. Visą laiką kartojame, kad viskas vyksta čia ir dabar. Kol improvizacijos teatre aktoriams bus įdomu tai, ką jie daro, kol jie tai darys su meile, su užsidegimu, su startiniu jauduliuku, kaip Kirilas sako su startiniu azartu, tol bus gyva ir įdomu. Kaip mašina negali važiuoti be ratų, taip negali aktorius ateiti, kaip į darbą. Vos tiktai tai prasidės, bus neįdomu, prasidės klišės. Tai turi būti kaip gyvenimo būdas, požiūris. Reikia nebijoti susimauti, nebijoti rizikuoti, nebijoti pačiam iš savęs pasijuokti, nebijot mesti save į keisčiausias netikėčiausias nežinomas situacijas ir tada gali gimti daug įdomių dalykų. Žmogiška prigimtis turi labai daug baimių, užkertančių tam kelią. Profesionalumas pasireiškia tada, kai tu nebijai, kai peržengi tą kartelę ir su kolegomis gali kurti ir improvizuoti.

Jūs žiūrovams duodate didelį energetinį krūvį. Ką jums patiems duoda improvizacija?

Taip pat grįžtąją energiją. Manau gerai, kai ta energija cirkuliuoja, jei mes duodame žiūrovams, ji apsisuka ir grįžta. Mes išjudiname, sukuriame energijos sūkurį, bet jis veikia visus. Improvizacija mums duodalabai daug adrenalino. Kaip sakiau, čia kaip gyvenimo būdas. Kaip žmogus natūraliai kvėpuoja, jam reikia deguonies, reikia vandens, taip mums jau turbūt natūraliai reikia adrenalino, esame priklausomi.Improvizaciją galima prilyginti ekstremaliems sportams, tai ekstremalus žanras.

Kuo improvizacija svarbi žmogui už teatro ribų?

Manau, kad laisve. Laisvė – man viena didžiausių vertybių. Ne ta laisvė, kuri galėtų atrodyti, kaip anarchija kenkianti kitiems. Žmonės nori būti laisvi, bet tuo pačiu metu bijo, nedrįsta tokiais būti. Taip yra dėl to, kad, nors ir paradoksaliai skambėtų, bet laisvėyra didelė atsakomybe. Bet ką improvizacija duoda už teatro ribų? Ji daugeliui galėtų suteikti laisvę. Mes esame tokie, kaip mąstome, ką galvojam, kokiu kampu matome pasaulį ir tas kampas priklauso nuo mūsų požiūrio. Improvizacijos, pagrindiniai principai sako, kad žmogus nėra tobulas ir turi teisę klysti. Čia aišku ne tik improvizacija, čia bendri dalykai. Betkaip yra namo keturi atraminiai taškai, taip improvizacijaremiasi nuostatomis, sakančiomis, jog turi teisę klysti, susimovus svarbu pirmam pripažinti, pirmam iš savęs pasijuokti irišlikti geros nuotaikos. Ne vaidinti, kad esi geros nuotaikos, bet ištikrųjų nelikti su kartėliu, su pasilikusia bloga energija. Improvizacija to moko. Pačiam improvizatoriui,profesionaliam aktoriui tai svarbu, šalia daug kitų dalykų, kaip intelektualinis bagažas – literatūrinis, epochinis, muzikinis, mokslinis pažinimas, taip patkūrybiškumas, fantazija ir daug kitų veiksnių. Bet jei ir žmogus už teatro ribų naudotų šiuos principus,galėtų būti laisvesnis, natūralesnis, tikresnis, mažiau apsimetinėjantis, mažiau kenčiantis.

Jūsų pasirodymuose dažnai ištirpsta riba tarp aktorių ir žiūrovų. Kas jums yra žiūrovas? Ar jis daro įtaką pasirodymų eigai?

Visą laiką. Kaip jau kalbėjome apie energetiką, tai kiekvienas žiūrovasateina su tam tikra energija. Mūsų tikslas ne tik sujudinti tą energiją su kuria atėjo žiūrovas, bet ir sužadinti žiūrovui vaizduotę, inspiruoti, kūrybiškai jį įkvėpti. Jei susitiktume tik pasidalinti energija, tai užtektų tik pamedituoti. Mūsų, kaip kūrėjų, tikslas yra per fantaziją, per improvizuojamus,fantazuojamus keistus dalykus, nebūtas istorijas sužadinti, išjudinti kūrybines galias, pasidalinti savo kūrybiniais klodais, pasidalinti savo spalvomis. Jei neturėtume jokio tikslo, jokio siekio, tai tebūtų mėgėjiškas susitikimas. Žmonės yra skirtingi, užsiima skirtingomis profesijomis arba tiesiog neturėti tam laiko. Bet ko žmogus ateina į teatrą? Kad vienaip ar kitaip būtų sujudintas. Iš to žmogus gauna malonumą. Pavyzdžiui, kaip masažas atpalaiduoja raumenis ir iš to sukelia malonumą, taip improvizacija atpalaiduoja tavo įtemptą protą.Ta pusantros valandos ištraukia tave iš rutinos, atitraukia nuo kasdien besisukančių tų pačių minčių, rūpesčių, atpalaiduoja nuo tų pačių besisukančių programų. Toks ir yra mūsų tikslas.

Šį sezoną pasitinkate siūlydami gero humoro dozę. Lietuvoje vis daugėja skirtingo humoro formų. Ką manote apie humoro situaciją Lietuvoje?

Taip, yra skirtingos formos, skirtingo potepio humoras. Bet Lietuvoje profesionalaus humoro nedaug. Šapranausko humoras pakankamai aiškus buvo. Bet daugiau labai daug prasčiokiško humoro ištakų, daugiau apie primityvesnius dalykus, apie antrą galą, formoskuriuos nelavino žiūrovo. Žiūrint pasaulio kontekste, tarplate-nighttalkshow, stand – up‘erių, labai daug įdomių, talentingų žmonių. Lietuvoje irgi yra daugybė puikų humoro jausmą turinčių žmonių, bet scenoje kalbėdami šlykštynes komikai gadino žiūrovoskonį. Pats atrodo kalbu kaip senis, nors esuvisiškai jaunas žmogus, bet tai buvo, kaip nuodai humorui, mano supratimu čia humoro tradicijai pakišta koja.

Toje pačioje Rusijoje satyrų pasakotojai. Jie skambėjo ir rafinuotai, intelektualiai publikai ir mažiau išsilavinusiai. Nes humoras daugiasluoksnis, satyros ir suprantamos, aiškios ir daugiau žadinančios vaizduotę, turinčios intelektualinį pradą, o ne tik apie pačius primityviausius dalykus.

Ar įpratę esame, ar tiesioginis mąstymas duoda tai, jog jei humoristinėlaida ar pasakojimas teatro scenoje, tai būtinai visi turi plyšti, sprogti juokais. Aišku gerai ir tokios emocijos, betgalima ir šyptelti, gali būti ir subtilus humoras, jis gali turėti daug pustonių. Net pats žiūrovas iš savęs jaučia reikalavimą nuolat juoktis, bet humoristinis, lengvas žanras nebūtinai turi sprogdinti publiką.

Čia jau skonio dalykas priklausantis nuo asmenybės. Priklauso nuo to, kiek esilaisvas, nesuvaržytas, neįspraustas į vieną matymo rėmą, kiek gali priimti skirtingų formų.

Kuo išsiskiria improvizacijos humoras?

Jis gali būti visoks, jo labai plati paletė. Žmonės gali plyšti juoku, tuo pačiu gali būti labai subtilus humoras, kažkam visai nesuprantamas, o kažkam suprantamas ir vertinamas. Tai gerai ne dėl universalumo,mes neturime siekio visiems įtikti. Bet improvizacijoje yradaug skirtingų spalvų, daug skirtingų rakursų,kaip labirinte, labai daug laisvės turintis, neįspraustas žanras. Čia pat gali įvykti ir standup‘ as,ir muzikinis, ir vaidybinis pasirodymas.Tuo jis labai įdomus ir gyvas.

Kas jums yra gero humoro dozė?

Paradoksas. Man juokingiausia paradoksas. Iš paradoksų ir gimsta humoras. Man juokingos įvairios žmogiškos prigimties ydos, šypseną gali kelti tam tikros žmoniųpovyzos, tam tikra satyra. Smagu pasijuokti iš prigimties, iš to, kaip tu mąstai, kaip šalia esantis mąsto–vienaip mąsto, kitaip elgiasi, vienaip norėtų elgtis, bet nesielgia. Susitinkadu skirtingi žmonės ir čia jau gali gimti įdomių dalykų, labai įdomu žiūrėti ir žavėtis skirtumais. Iš viso to kyla humoras.Taigi humoro dozė gali būti labai skirtingose situacijose, jos mėtosi, voliojosi, yra prikabintos visur.

Artimiausiu metu Kitas Kampas : 2014-11-09 Vilniuje (Vilniaus mažasis teatras)

2014-11-10 Klaipėdoje (Klaipėdos koncertų salė)