Giedrius Savickas: „Svarbiau yra gyventi gyvenimą realybėje, o ne scenoje“

Giedriau, pažįstame Jus kaip linksmą personažą iš televizijos, netgi daugelis Jūsų vaidmenų teatre yra ganėtinai komiški. Šiuo atveju pati pjesės autorė Yasmina Reza pabrėžia, kad jos pjesės yra juokingos tragedijos, tačiau visgi tragedijos. Nepaisant to, premjeros metu girdėjome netylantį žiūrovų juoką. Kaip manote, kodėl taip yra?

Kartais tragedijos, kai į jas žiūri iš šalies, yra labai juokingos, ir jeigu aš pakartočiau visus buvusius praeities konfliktus, tai dabar jie atrodytų komiški. Mes niekada neprisimenam linksmų situacijų taip juokingai, kaip prisimenam tragedijas.

O ar nemanote, kad žiūrovai tiesiog nesupranta gilesnių pjesės motyvų, neranda tikrosios prasmės?

Gali būti, kad kartais žmonės nesupranta tos gilesnės prasmės. Bet manau, kad taip įvyksta tik todėl, kad žmogus, sėdėdamas spektaklyje, nespėja susigaudyti ir galbūt nepamato to „antro dugno“. Svarbiausia, kad jis atrastų tą prasmę vėliau.

Amerikoje ir Anglijoje šį spektaklį vaidinusi aktorė teigė, kad patyrė didžiulį skirtumą publikos reakcijose. Anglai, kuriems būdingas išorinis manieringumas ir viešo mandagumo, etiketo laikymasis buvo daug labiau šokiruoti, nei amerikiečiai, kurie yra gana atviri. Kaip yra Lietuvoje? Ar manote, kad pjesės tematika mūsų publiką šokiruoja?

Nemanau, kad šokiruoja. Man atrodo, kad jiems kartais gali būti juokinga iš to, kad kokia čia tragedija? Juk realybėje, ypač Lietuvoje, vyksta daug baisesni dalykai, mes kartais juokiamės iš daug skaudesnių ir dramatiškesnių dalykų.

Dažnai sakoma, kad tai, ką vaidina aktorius, ir tai, ką mato žiūrovas, yra du skirtingi pasirodymai. Kokie jausmai užplūsta vaidinimo metu, kai nesulaukiate reakcijos, kurios tikėjotės?

Kiekvienas skirtingai suprantam situaciją, žiūrime į ją iš savo perspektyvos. Aktorius tiesiog stengiasi sudėti visas savo minties trajektorijas ties viena jausena, o tai, ką kiekvienas iš to pasiima, jau priklauso nuo jo. Mano manymu, tai ir yra svarbiausia – nepiršti kažkokio savo įsivaizdavimo. Manau, kad tai ir yra teatras.

Spektaklis yra ganėtinai trumpas, tačiau psichologiškai veiksmas jame kinta labai greitai. Galima teigti, kad spektaklis priklauso nuo aktorių energijos. Ar sunku perteikti tą emocinę transformaciją žiūrovui?

Nėra lengva perteikti tą transformaciją, tai labai priklauso nuo kolegų. Pavyzdžiui „Karo dieve“ mes esame keturiese ir visi puikiai vienas kitą jaučiame, nuteikiame. Na, o gyvenime galim ir per sekundę pasikeisti, tapti laukiniais.

Kaip įsijaučiate į vaidmenį? Ar turite kokių paslapčių?

Aš jau ryte atsikeliu su spektakliu, apmąstau, kas ir kaip bus. Jis man neišeina iš galvos. Vaidyba apskritai labai priklauso nuo nuotaikos. Suprasčiau, kad to nebūtų kokiam lėlių teatre, tačiau jas gi valdo žmonės, tai turbūt irgi priklauso... O ypač toks spektaklis kaip „Karo dievas“, kur viskas priklauso nuo mūsų, aktorių.

Jis grynai emocinis. Šiandien aš galiu būti linksmas ir galbūt mano personažas ne taip garsiai rėks, tačiau kitą kartą galiu būti itin bjaurus ir tai priklausys nuo visiškai asmeninių dalykų. Tačiau kaip profesionalai, mes privalome išlaikyti pagrindinę liniją, jausmų eigą.

Spektaklyje vaidinate Mišelį Uljė – smulkų verslininką, prekiaujantį „viskuo, ko reikia žmonėms“. Ar galėtumėte apibūdinti savo herojų trimis žodžiais?

Jis, kaip sakoma „užknistas“ žmonos, ne ten pataikęs, ne su tuo gyvenantis žmogus. Jis nuolatos jaučiasi ne savimi, o galiausiai, kai nebegali kentėti, jis pratrūksta. Tačiau kad tai pasiektų, jis turi būti privestas iki galo. Žinote, sako, kad alkoholikas taptų blaivininku, jis turi pasiekti dugną. Tai taip ir mano herojus.

Koks jūsų santykis su personažu? Ar įžvelgiate jame bent dalelę savo charakterio?

Tikrai įžvelgiu savo bruožų. Pasitaiko vaidmenų, kai iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad esi visiškai nesusijęs su savo personažu. Bet taip būna tik iš pradžių – tu vis tiek ieškai savęs, duoda jam save, o jis tau kažką atgal. Aktorius visada galvoja „kaip aš jausčiausi toje situacijoje?“. Bet man atrodo, kad tai ir yra aktoriaus problema – mes dažnai sakom, kad žinom, kaip jaustumėmės tokioj ar tokioj situacijoj, nors niekada nesame jos patyrę. Todėl reikia daugiau gyvenimo gyventi realybėje, o ne tik scenoje.

Aš paskutiniu metu manau, kad reikia daugiau ekstremalumo gyvenime – santykiuose, visame kame, ir visu tuo reikia džiaugtis. Tada daug lengviau perteikti tai savo vaidmenyje. Pavyzdžiui aš labai džiaugiuosi vienomis skyrybomis, kurios buvo itin skaudžios, bet dabar aš žinau tą pojūtį ir man daug lengviau jį suvaidinti.

Kada lengviau suprasti herojų – kai randi bendrų panašumų ir gali įsijausti į jo kailį, ar kai gali objektyviai vertinti?

Negaliu atsakyti, kada lengviau, kada sunkiau. Kiekvienas vaidmuo tiek lengvas, tiek sunkus. Nežinau ir manau, kad nėra taisyklių, kaip sukurti vaidmenį. Nėra tokios knygos ir nėra tikslo ją rašyti.

Yasmina Reza yra moderni rašytoja, kurios tekstuose daugiau paslėptos prasmės, žodžiai kartais turi visai priešingą užkoduotą reikšmę...

Taip, Rezos pjesėse daug paslapties, bet juk taip ir yra žmonių santykiuose – viena šnekam, kita galvojam, o dar kita darom. Užduodami vieną klausimą, o atsakom į visai kitus. Juk dar neišsiaiškinę savo santykių, jau aiškinamės kitų. Patys būdami melagiai, kaltinam kitus melagyste.

Spektaklis „Karo dievas“ Klaipėdoje balandžio 3 dieną, 19 valandą Klaipėdos miesto kultūros centre „Žvejų rūmai“. Bilietus platina TIKETA. Daugiau informacijos www.idioteatras.lt