Apie išvarymą iš rojaus - iš pirmų lūpų

Režisieriaus Oskaro Koršunovo nuomone, kalbėti apie masinę emigraciją, tapatybės, tautinio identiteto, savasties praradimą kaip apie visiškai naują teminį lauką šiandienos teatras jau seniai turėjo.

Dramaturgas Marius Ivaškevičius pjesę "Išvarymas" rašė išklausęs autentiškų lietuvių ir kitų rytų europiečių emigrantų istorijų apie tai, kaip šie mėgino įsitvirtinti svetur. Autoriui pavyko perteikti, kaip lietuvaičių tapatybė išryškėja kitų, mums svetimų tapatybių, fone - toks metropolis kaip Londonas buvusi ideali šio reiškinio stebėjimo vieta.

Dramaturgas yra įsitikinęs, jog emigrantų gyvenimo realybė visiškai nepažįstama ne vien gimtinėje likusiems tautiečiams, bet ir londoniečiams britams. O ji išties dramatiška - neprigijusių svetur, suaižėjusių sielų lietuviams, kurių kraštutines egzistencines ir psichines būsenas, kartais vedančias į susinaikinimą, taip tiksliai perteikia aktoriai.

Spektaklyje yra juodo humoro, desperacijos, šiek tiek siurrealizmo, tačiau atrandi ir scenų, kurias iškirptum. Pakoreguočiau ne fragmentus pilant daugiaaukščius keiksmažodžius, ne nevilties apimto žmogaus konvulsijas, egzistencinį nerimą bare, tai - jėga. Tačiau, tarkime, pasakojime apie anarchistę Olgą kontroversiškų anarchizmo idėjų, kurios būtų įdomios, kaip ir nėra, tik nedidelio intelekto merginos svaičiojimai. Kai kam užkliuvo karstų stumdymas, dažnos scenos duše, pagaliau intymi scena, kurioje besimylintieji susisupa į kilimą. Spektaklio trukmė - 5 valandos - veda į tam tikrą nejautrą.

"Nesu salotų žmogus"

Vytautas Anužis, spektaklyje vaidinantis pagrindinį herojų Beną, po dvylikos metų iš konsteblio virtusį luošiu, nes jį sudaužė britas, vadino save žmogumi su žvėries plėšrūno širdimi. Personažo karčiame sarkazme atsiveria ir jo likimo bendrų sopuliai, vertinimai.

"Prisilietėme prie pačios baisiausios tautos problemos, realybės, kai ištuštėja kaimai, gatvės, namai, universitetų auditorijos. Aš esu jaučiantis tautą, santykį su ja, man dėl to labai skauda.

Aš nežinau, kaip man tas vaidmuo prilipo, neatsimenu nė vieno, kai vaidinti taip sunku. Po "Išvarymo" neatsigaunu porą dienų. Ir prieš jį būna sunku, nes neišgyventi jo viso savimi negali: negali dirbti puse kojos, atiduodu visas jėgas, emocinis ir intelektualus krūvis labai didelis. Emigracijos fone užkabinama daug temų: žmogiški praradimai - dideli ir negrąžinami, nes yra nutrūkęs asmenybės vystymasis ir santykiai su žmonėmis, su kuriais turėjai būti susirišęs visą gyvenimą. Emigracija deformuoja žmogaus vertybes ir sąmonę. Aš pats esu buvęs Londone, suprantu, kad ten vertinimai transformuojasi. Ten aš dariau "buterbrodus", salotas, ir jaučiausi negerai ne dėl to, kad tai žemintų, bet iškrypsta tam tikros orientacijos. Aš nesu salotų žmogus. Mane žemino tai, kad turėjau nutraukti savo mylimą darbą. Kai matydavau, kaip ten žmonės skirstosi po spektaklio, man darėsi ilgu, supratau, kad reikia liautis ir keliauti atgal, nesvarbu, kad pas mus ir skurdas. Tai tik mano patirtis, bet dabar turbūt nėra šeimos, kuri nebūtų paliesta emigracijos, kaip anksčiau nebuvo giminės be Sibiro tremtinių."

Idėja stipriau už nuovargį

Vieno pagrindinių - Eglės vaidmens atlikėja aktorė Monika Vaičiulytė patiria ne vieną įsikūnijimą: drąsi mergina, pasiryžusi užkariauti Londoną ir tapti fotografe, tampa turtingo brito žaisliuku, o vėliau - girtuokle ir prostitute. Paklausėme, kas be sceninės intuicijos padėjo jai įsigyventi į vaidmenį - mažą apokalipsę.

"Spektaklis man ypatingas, kalbantis itin aktualia Lietuvai tema. Tokių likimų, kaip Eglės, ten yra tikrai daug; didelė dalis lietuvaičių, kurios galėtų siekti ko nors gyvenime, paprasčiausiai papuola į aplinkybes, kai pats gyvenimas su jomis elgiasi brutaliai", - sakė aktorė.

"Pjesėje parašyta, kaip kontrastingai keičiasi Eglės likimas - nuo vaikiškos svajoklės iki žmogaus, pasiekusio dugną, kabinimosi į kiekvieną dieną - dėl išlikimo, dėl duonos kąsnio. Didelė įtaka režisieriaus, kuris moka dirbti su aktoriais, nukreipti tinkama linkme, ir pasitelkiu vaizduotę, kaip atspindėti tuos pokyčius, dėl kurių kinta žmogaus elgesys, emocijos, reakcijos.

Aš daug galvojau, kodėl Eglė negrįžo. Skaičiau straipsnius, vyresnių žmonių emigrantų istorijas; dažnai būna gėda, kad jam nepavyko. Iš karto negali sau prisipažinti, ir tiems, kurie liko namie, kad nebuvo taip paprasta išpildyti svajonę. Paskui įsisuka negailestingas laiko ratas ir pradedama tolti nuo namų, o gal nebėra kur grįžti. Žlugdo rutina, kasdienybė ir laiku nepadarytas sprendimas; gal trūko iniciatyvos, gal aplinkybės neleido", - sakė Monika.

Pasirodo, istorija, kai musulmonas veda lietuvaitę, nėra išgalvota:

"Įdomu tai, kad pagrindinis pjesės veikėjas Benas visus dvylika metų bando pasikeisti, kad taptų Vakarų žmogumi, o Eglė metasi į priešingą pusę - Rytus, kurie yra bene griežčiausi savo taisyklėmis ir normomis", - sakė aktorė. Paklausta, kaip tiek valandų aktoriai atlaiko aukštą dvasinę temperatūrą, įtampą, pokalbininkė atsakė, kad jeigu spektaklis aktualus, laikas yra smulkmena.

"Kai dirbi atsidavęs ir tiki tuo, ką darai, mažiausiai galvoji apie nuovargį ar laiką. Idėja stipresnė už kūnišką nuovargį, o dvasinis atsiperka, jeigu kalbama apie tai, kas svarbu."

"Išgyvenau ir totalinę vienatvę, ir paniką"

Paklausėme žiūrovų nuomonės. Klaipėdietė režisierė Dalia Kanclerytė reziumavo:

"Emigracija - nesibaigiantis procesas. Eglės vaidmenį atliekanti Monika sužėri visomis briaunomis ir spalvomis: nuo isterijos iki tragedijos. Paprastai daugiau dėmesio skiriama vyro problemoms, o čia šnekama, ką patiria moterys, kaip joms sudėtinga sukurti gyvenimą. Idėjos, su kuriomis atvažiavo, žlunga, žemė plaukia iš po kojų, nes jos - iš kito molio, nepasirengusios užimti vietą po saule svetur.

Tai - išvarymas gyventi į žemę, kurioje patiriami skausmas, pažeminimai, ir jeigu žmogus gyvena ne savo tėvynėje, dvigubai kenčia. Spektaklis gana ilgas, bet suprantu, kodėl režisierius taip daro: mes gyvename absoliučiai kitame pasaulyje, ir mes neįsigyventume nepabuvę su tais personažais tiek, kad širdis širdžiai atsivertų, kad emociškai priimtume ir gyventume jų gyvenimą. Mane labai paveikė, aš tikrai išgyvenau ir totalinę vienatvę, ir paniką, ilgesį, kai nežinai, kas tavęs laukia iš ryto toje sumautoje šalyje."