Kodėl Pranas grojo Petrui?

Menininkų, aktorių, Klaipėdos akademinės bendruomenės atstovų portretai pateikiami be ypatingų mandrysčių, fotošopų ir kitų technologinių gudrybių. Tačiau dažnam portrete gali įžvelgti žmogaus esmę. Žurnalistų spiriamas prie sienos pripažinti esąs fotografas realistas, parodos autorius gynėsi tokios etiketės. Ir iš tiesų dažną portretą gali įvardinti impresionistiniu, kai fotografuojamasis „pagaunamas“ būtent tą akimirką ir būtent joje atsispindi žmogaus esmė – akyse, judesyje tik tą akimirką susiklosčiusioje situacijoje.

Fotografija P. Šmitas susidomėjo besimokydamas Dailės institute (dabar akademija), paskatintas išmintingo pedagogo - „Koks tu būsi menotyrininkas, jei neturėsi meno kūrinio fotografinės reprodukcijos“ – studijuojančius skatino jis. Ir nuo studijų metų P. Šmitas nesiskiria su fotoaparatu. Jo dėmesio susilaukia iškiliausios Klaipėdos, ir ne tik, asmenybės. „Ko tu čia taip kukliai Klaipėdoje savo darbus rodai? Tavęs laukia Paryžius“,- lyg ir juokaudamas, lyg ir rimtai kryptį nurodė parodos autoriaus jaunystės bičiulis. Kaip su ta kryptimi bus, nespėliokim. Bet faktas vienas – portretai turi auksinę išliekamąją vertę, nes Klaipėdoje nežinau daugiau fotografų, kurie būtų sukaupę tokius iškilių klaipėdiečių portretų klodus.

Sveikinimų linkėjimų gausybėje nepasiklydo ir džiazmeno Prano Narušio „Ilgiausių metų“ improvizacija. Nes būtent sekmadienį parodos autoriui sukako 75 – eri.