Baroti galerijoje - Tomo Kiaukos tapybos darbų paroda

„Vilniuje baigiau J. Vienožinskio (tada vadinamą „konarskinę“) dailės mokyklą, vėliau tapybos ir piešimo mokiausi privačiai. Vokietijoje studijavau teologiją ir filosofiją, Heidelbergo universitete apgyniau daktaro disertaciją apie laiką. Vilniaus Dailės akademijoje dėstau filosofiją ir meno teoriją, rašau straipsnius ir esė teologijos, filosofijos ir meno temomis. Priklausau lietuvių PEN klubui. Kartu su pianistu ir tapytoju Viktoru Paukšteliu surengėme tapybos darbų parodas Klaipėdoje (2011), Vilniuje (2012) Kėdainiuose (2014). Užsiimu visuomenine kultūrine veikla, esu asociacijos „Klaipėdos kultūros bendruomenė“ narys ir pirmininkas.

Kaip gerus dėstytojus prisimenu Ričardą Vaitiekūną, Arvydą Šaltenį, Joną Gasiūną, Vytautą Šerį. Tačiau didžiausi autoritetai ir įkvėpėjai- Rembranto tapybos šviesa, Vermejerio erdvės virpesiai, De Chirico erdvėlaikio metafizika ir Magrito sąmonės dekonstrukcijos. Juose pamačiau, ko šiaip nesimato „plika akimi“. Natūralu, kad mane veikė ir modernybės kontekstas: impresionistų akimirkos atradimas, postimpresionistų būties aistra, fauvistų spalvos geidulingumas, abstrakcionistų panieka daiktiškumui ir tt. Visa tai sudaro tapybos raidyną, iš kurio dėlioju „savo“ reikšmes.

Neegzistuoja nieko nematyto, kaip ir neegzistuoja nieko nesakyto. (jei netiki, sugalvok nors vieną savo mintį, kurios dar niekas nebuvo pasakęs). Tai, kas šiandien atrodo nauja, rytoj jau bus sena. Naujumas - gerai užmaskuota sena iliuzija, kurią vadiname „pažanga“. Tokios pažangos akivaizdoje mane jaudina tai, ko „pažanga“ nesunaikina, kas tikra, kas paveiku, kas tvaru. Kas atsilaiko prieš laiko dievo Chrono rajumą. Todėl matytame ieškau to, kas Ne-Pa-matyta. Ne vien akimis, bet tam tikra metafizine rega ir klausa. Ir nieko daugiau. Visa kita jau žiūrovo reikalas.“

Tomas Kiauka