Baroti galerijoje - tapybos darbų paroda "Monologai"

Parodoje pristatomi vilniečių dailininkų Danieliaus Rusio, Ievos Skauronės ir Nojaus Petrausko  kūrybos darbai.

Žmonėms, o ypač menininkams būdinga (ir netgi dera) kalbėti monologais...

Priminsime, kad monologas kaip reiškinys, susiformavo dar senovės graikų teatre, kuomet vieno aktoriaus sakomas tekstas būdavo sakomas „sau“, kolegoms ir, svarbiausia, žiūrovų auditorijai. Monologais helenai ištardavo svarbiausius juos kamuojančius žodžius, perteikdavo išgyvenimus bei pasaulėžiūrinius principus.

Natūralu, kad bet kurio dailininko ir ypač tapytojo kūryba (o ir jos pateikimas) taip pat yra savotiškas monologų kalbėjimas. Tad mūsų regimos trijų jaunesnės kartos tapytojų kolekcijos yra ne kas kitas, kaip monologų sakymas (menininkų požiūriu) ir jų klausymas, bandymas suprasti ir suvokti jais deklaruojamas problemas ir idėjas (žvelgiant iš auditorijos pozicijų).

Dar galima pridurti, kad terminas „monologas“ atitinka net ir šiandieninei tapybai būdingus siekius sukonstruoti savitą kalbą (anksčiau tai būdavo vadinama stiliumi arba maniera).

Trys autoriai – Danielius Rūsys, Nojus Petrauskas ir Ieva Skauronė pasižymi unikaliais, personalizuotais – monologiniais plastikos aspektais.

Visi šie trys „muškietininkai“ yra saviti bei nepakartojami:

• Ieva – koloristiškai dekoratyvoka, kalbanti apie bendražmogiškųjų santykių trūkius ir kibirkštis. Psichologinės ir emocinės įtampos jos paveiksluose yra maskuojamos (tartum kaukėmis pridengtos) „gražiais“, tikrai maloniai veikiančiais spalviniais deriniais. Bet už to pirminio, vizualiojo sluoksnio – įtampa, netektis, tuštuma.
• Nojus – klasikas ir siurrealistas per se („iš savęs“). Jo tapyba – tai į sunkiai išnarpliojamą Gordijaus mazgą susisukęs senosios daugiasluoksnės technikos ir daugiafigūriškumo rezginys. Tapybinėje prieblandoje paskendę personažai (o jų daug ir visi jie, švelniai tariant, yra keisti) veikia sapno logikos judesiais bei šių padiktuotomis situacijomis.
• Danieliaus tapyba yra metafizinė. Ir tuo, kad iš tikrųjų koloboruoja ir diskutuoja (tiesiog kalbasi) su ryškia Viduržemio saule nutviekstais tapybiniais metafizikais (kad ir De Chirico), ir tuo, kad tyrinėja žmogiškos egzistencijos ribas bei prasmę. Visa tai daroma ironiškai šypsantis, režisuojant fizinio ir dvasinio nesvarumo būsenose plūduriuojančių veikėjų judesius ir elgseną.

Kita vertus, būdami unikaliais, savitais, nepakartojamais, trys tapytojai ne tik kalba monologus, bet ir įtaigiai bendrauja tarpusavyje (o ir su publika) – metaforiškai galima teigti, kad jie susibūrę į skirtingas vokalo partijas atliekančių, bet vieno opuso sujungtų dainininkų tercetą.

Šiuos tapytojus jungia keli aspektai. Pirma, spalvos – visas šis trejetas nevengia naudoti „nelietuviškas‘, „netipiškas“ spalvas (kartais spengiančias savo ryškumu, kitais atvejais užliūliuojančias pasteliniais tonais ir atspalviais). Nebūtų klaida tarti, kad visi trys menininkai yra simbolistai. Nes spalvos jų kompozicijose įkūnija visą prasminį karkasą. Be jų nebūtų nei tiek išgyvenimų, nei peno apmąstymams. Antra – šešėliai. Kiekvieno iš šių autorių tapyba neįsivaizduojama be šešėlių kaip protagonistų. Žinoma, visų jų šešėliai yra nevienodi: Danieliaus – vidurdieniškai krentantis (leidžiantis patikėti lygiai dvyliktą valandą dienos pasirodančiais vaiduokliais), Nojaus – žvakiškai pamėkliškas (misteriškas), Ievos – popietiškai ir vasariškai mirguliuojantis, šiek tiek karnavališkas (bet kaip žinome, visokie festivaliai dažnai tėra fikcija, slepianti egzistencinį šaltį).

Kadangi be šešėlio nebūtų šviesos, tad galima tarti, jog aptariamus autorius vienijantis (trečiasis) punktas dar yra ir šviesa. Visi trys menininkai yra šviesos stichijoje egzistuojančių savo pasaulių kūrėjai. Galbūt tai ir lemia jų monologų savitumą? Šį dalyką ir belieka išsiaiškinti žingeidžiam stebėtojui...

Dr. Vidas Poškus