Baroti galerijoje - Rūtos Jusionytės darbų paroda

„Didesnių akių. Trapesni. Rūta atlieka nuogo kūno vaizdavimo ritualą, jį iš tiesų apnuogindama. Jos būtybės – tai žmogaus pavidalo skylės. Kadangi jas gaubia kūnas, pro jas galima matyti, iš kur ir kaip prabėga amžinybė. Nebėra horizonto, dangus iš jų yra atimtas. Galbūt jos ir purvo spalvos, ir jų žvilgsnis išdegęs, bet tikrasis purvas degina dar smarkiau. Tai būtybės, prisotintos skausmo, trūkumų ir keistos energijos. Negali iš jų nieko paimti, nes jos jau nieko neturi. Jos prarado viską, tik ne mūsų žmoniškumą. Jos nėra nesunaikinamos: įkvėpimas jas trikdo, priekaištai joms sukelia baimę, ir vis dėlto, jos atsilaiko. Jų kiautas buvo visapusiškai ardytas, bet sunaikinti jų neįmanoma. Tai mūsų pražūties broliai, bet jie kovos iki galo. Visi jų organai sulipo į vieną. Viskas sustingo, viskas susitelkė vienoje vietoje. Jų tankis begalinis. Galėtų sudaužyti širdį. Tačiau jiems labai labai reikia mūsų švelnumo.

Mažytis nemirtingas žmogus, švelniosios lyties, paaukotas amžinybei. Moteris virpančia širdimi. Užgautas vaikas. Visi jie tėra vienas. Vienas žvilgsnis. Kiekvienas Rūtos darbas – tai gražaus, didingo gyvenimo sala. Begalinė stiprybė ir atsparumas viskam įgavo kūną...Rūta kuria tai, ko visi šalinasi. Jos darbuose visada tūno naktis. Nepamatuojama, begalinė. Ji ištraukia į šviesą tą tamsiąją pusę, kurios dienų tėkmėje nedrįstame paliesti: kalba apie žmogaus trūkumus, savo pačių tamsybėms pašvęstus kūnus ir pražūtingą jų grožį. Ji žino, kaip dirbama žemė, o ta žemė, jos simboliai, jos baltiškojo krašto protėvių kultūra gyvena joje. Tos nenusakomos būtybės, veriančios širdį ir kartu gydančios, alsuoja slapta gyvųjų šaknų, savų tikėjimų ir slapčiausių legendų nostalgija. Jos dvelkia mūsų žaizdomis ir nutylėtais išgyvenimais. Jos sutrūkusios, sudraskytos, permatomos ir įplyšusios, bet – svarbiausia – paliestos dangaus. Nes R. Jusionytei svarbi ne vien kančia. Angelas atleido nusidėjėliams, ir pragaištis traukiasi. Dvasingumas mene... Švelnumas nugali viską.

Rūtos skulptūra rizikinga, jos puikiuose kūriniuose – nė šešėlio linksmybės. Nė menkiausios vilionės, o tik klastingas griežtos ir negailestingos būties užkratas. Nenusakoma, nepasaldinta užuojauta. Subtili žiauraus grožio ir rūsčios būties alchemija. Nedidukė beamžių, nuskurdintų, pirmapradžių ir keistai sumažintų žmogystų gentis atskleidžia didžiausių išgyvenimų nepakeliamumą ir siaubingą tuštumą, slepiamą vaikiškose sielose. Tos būtybės, žvelgiančios šmėklos žvilgsniu, – tai nepaneigiami mūsų pačių atspindžiai. Kai viskas nutyla, jie, tokie maži, be žodžių mums byloja amžiną būties paslaptį.

Rūta Jusionytė lipdo tikrus, nepagražintus žmones. Jos skulptūros perteikia amžinojo gyvenimo idėją.“ (Christian Noorbergen).

Paroda Baroti galerijoje veiks iki rugsėjo 19 d. Christian Noorbergen