2007 metais gegužės 25 dieną pasaulį išvydo Google street view.
Nuobodžiaudamas pirštų galais slampinėjau Manilos lūšnynų siauromis gatvelėmis. Iš šiapus liečiamo ekrano stebėjau sustingusį miestą, jo žmones. Iš atminties iškilo Remigijaus Treigio fotografijose pakibę atminties „renderinimai“.
Kitą dieną pasitikrinęs paštą radau Booking.com algoritmų specialiai man parengtus kelis nakvynės pasiūlymus Filipinų sostinėje: „Manila is calling your name!“.
Parodoje susitinka du autoriai ir dvi technologijos, ne tik kaip medijos, bet ir kaip du skirtingi atminties atkūrimo ar perkonstravimo metodai. Abiejų autorių kūryboje vieta ir laikas yra svarbios dimensijos. „21 diena Berlyne“, „Paskutinė diena Venecijoje“, „Septintoji gatvė“ – Remigijaus Treigio fotografijų ciklai. Fiksuojamų vaizdų ryšį su tikrove nusako tik pats faktas, kad tai nuotraukos. Jose bet koks dokumentiškumas pakeičiamas asmenine akimirkos patirtimi.
Tuo metu Aleksa atminties failus konstruoja virtualioje dabartyje. Šio dialogo vienas iš esminių tikslų - diskursą apie atminties subjektyvumą nušviesti algoritmų generuojamos ateities kontekste.
Parodoje svarbus akcentas - viešbučio kambarys. Kelionių metu dalis įspūdžių nėra susiję su aplankomų vietovių autentiškumu, taip pat išlieka daug universalios patirties, keliones paverčiančias panašiomis. Viešbučių kambariai, pasirenkami naudojant tuos pačius filtrus, ilgainiui darosi panašūs vienas į kitą. Jų interjerai, išplanavimai, net gi smulkios detalės tampa nujaučiamos, dar prieš atsiduriant kiekviename iš jų. Žvelgiant iš atminties perspektyvos tokias erdves sunku susieti su konkrečiomis vietovėmis.
Paroda Baroti galerijoje veiks iki spalio 21 d.
Rašyti komentarą