KETURI IŠ PENKETO
Neseniai Vilniuje, spalio mėnesį „Titaniko“ parodų salėse buvo eksponuota Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio ir Raimundo Sližio kūryba. Paroda buvo pavadinta „TAPYBA“ , tiesiogine šio žodžio prasme norint žiūrovams pasakyti, kad tapybos mene pagrindinis dalykas buvo ir yra pati tapyba.
Parodos BAROTI galerijoje autoriai tie patys. Tai garsiojo PENKETO nariai, neformalios grupės dalyviai, kurie 1977 metų lapkritį Sovietų Sąjungoje paradais ir saliutais švenčiant „didžiojo spalio“ šešiasdešimtmetį ir džiaugiantis ką tik priimta TSRS konstitucija, Dailės fondo salone buvusioje Petro Cvirkos gatvėje (dabar Pamėnkalnio) atidarė bendrakursių parodą. Vyrukai buvo organizuoti, energingi, jų parodos kas treji metai salone vyko iki 1986 m. (1983 m. – Šiauliuose), sukeldamos ir kritikų, ir visuomenės dėmesį.
Kuo jie nusipelnė?
Optimizmu nudažytam „brandaus socializmo“ gyvenimui jie priešpastatė aštrų groteską, karčios ironijos persunktus vaizdus, destrukciją, maišaties ir sarkazmo kupiną tapybą. Jaunuosius dailininkus traukė keisto, į fragmentus suskilusio pasaulio vaizdai, jų kūriniuose netrūko siurrealistinių vizijų, fantasmagorijų sumaišties, erotikos ir absurdo scenų. Akys matė aplinkos banalumą ir gyvenimo monotonijos ženklus, lydimus nuolatinio deficito, visuomeninio gyvenimo rutinos. Penketas į „brandaus socializmo“ ideologines klišes paprastai reaguodavo pasišaipymais ir ironija, kurią bene geriausiai perteikė autoriaus prierašas Sližio paveiksle su nutapytais varliagyviais: „Ačiū partijai ir vyriausybei, kad suteikė galimybę paišyti tokius paveikslus“ (1979).
Baroti galerijoje eksponuojama kolekcija yra kitoniška, nei rodyta „Titanike“ (ten atsispindėjo 1976-1987 metų kūryba). Gerokai mažesnė, kuklesnė ir subtilesnė. Tai pastarųjų metų (su keliomis išimtimis) paveikslai, kai jau nuslūgo jaunystės įkarštis, pritilo ekspresyvus emocijų balsas, o vietoje jų atsirado pusiausvyra, ramesnis santykis su aplinka, noras išbandyti visas spalvos galias. Pasikeitė ir motyvai – daugiau miesto, daugiau gamtos, daugiau žemės ir dangaus. Praėjus 40 metų nuo pirmosios PENKETO parodos, natūralu, kad reikia ilgiau pamąstyti, nebeskubėti. Pasimatymai su Klaipėdoje rodoma TAPYBA todėl kažkiek yra su sentimento doze.
Bet ar tai kliudo geriems paveikslams atsirasti?
Viktoras Liutkus
Rašyti komentarą