Ypatingi vaikai į širdis mokėsi įsileisti muziką

Autizmo spektro sutrikimų turintys mažieji neretai vadinami "lietaus vaikais". Patiriantys įvairių raidos sutrikimų, jie paprastai neturi pakankamai kalbos ir elgesio įgūdžių, tad, norint išmokyti juos prisitaikyti prie aplinkos ir supažindinti su supančiu pasauliu, tenka skirti daug dėmesio. Deja, tačiau meninių užsiėmimų autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams - maža.

Vis tik uostamiestyje jų atsirado. L. Švirino ir Šeiko šokio teatro choreografai surengė "lietaus vaikams" muzikos ir judesio terapijos užsiėmimus.

L. Švirinas pasakojo, kad šių užsiėmimų metu nesistengė įžvelgti autizmo spektro sutrikimų turinčių mažųjų elgesyje skirtumų. Anot jo, muzikos pasaulyje kiekvienas žmogus yra skirtingas ir net gali pagroti taip, kaip jam tuo metu atrodo.

"Vaikus reikia stebėti, nes ne visus terapija veikia taip pat lygiai", - pastebėjo menininkas.

Tačiau kartu jis džiaugėsi pajutęs, kad vaikai klausėsi, buvo dėmesingi. "Nors reakcijų taip pat būna pačių įvairiausių", - teigė L. Švirinas.

Jis įsitikinęs, kad visi žmonės gali jaustis skirtingai, kito nuotaiką ne visada eina kontroliuoti. L. Švirinas sakė, kad muzika bet kuriuo atveju ima veikti, kelti jiems emocijas. Tačiau, deja, ne visi "lietaus vaikai" mėgsta garsus. Tad, menininko teigimu, muzikos ir judesio terapija padėjo autizmo spektro sutrikimų turintiems mažiesiems į savo širdį įsileisti muziką, mokytis nurimti.

"Mūsų siekis - kad vaikai susidraugautų su garsu, pamatytų jame draugą. Žinoma, susiduriame su vaikų išankstiniu nustatymu, tačiau tas jausmas susilpnėja ir net pranyksta. Džiaugiamės, kai pasiekiame tokį rezultatą", - sakė L. Švirinas.

Svarbiausi užsiėmimuose naudojami metodai buvo gongų ir perkusinė terapijos, taip pat - autentiškas judesys, kontaktinė improvizacija, kūno judesio principai.

Buvo sudaromos įvairios judesio ir muzikos užduotys, skirtos vaikui atlikti padedant tėčiui ar mamai. Kontaktinė improvizacija, autentiškas judėjimas - tai šokio formos, kurios nėra iš anksto suplanuotos, tad vaikai ir tėvai judėjo, buvo labai arti vienas kito. Gera žinia ta, kad šios šokių technikos nereikalauja specialaus kūno paruošimo, tad "lietaus vaikai" judėjo pagal savo galimybes. Užsiėmimuose nebuvo mokomasi šokio žingsnių ar junginių. Svarbiausia tai, kad mažieji įsiklausė į savo kūną ir leido jam judėti pagal poreikį ir galimybes. Muzikos ir judesio kūrybiniai procesai išplėtė kūno ir jo galimybių suvokimą, sustiprino tarpusavio ryšį.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba