Paradoksai muzikos piramidėje

Dirigentas Stasys Domarkas sako, kad vien pavadinimas „realybės šou“ verčia jį perjungti televizijos kanalą, nes tokio žanro laidos jam neįdomios. Viskas padaryta populiariosios kultūros pagrindu, tai šou verslo dalykai, tačiau natūralu, nes tokie elementai televizijoje galimi. Viskas, ką turime dabar, muzika, kurią girdime, yra kuriama televizijos technikos, realybė nėra tokia, kokia rodoma per televiziją.

Maestro pasakoja, kad LRT „Kultūros“ kanalas parodo įdomių dalykų: ir operos, ir baleto, ir simfoninės muzikos kūrinių: „Neseniai žiūrėjau 1988 m. nufilmuotą Imrės Kalmano operetę „Grafaitė Marica“, kurią aš dirigavau. Aišku, tai nėra pavyzdys, kad taip visi turi daryti. Žmonės susiranda, kas ko nori, pagal skonį. Gera yra ir muzikos laida „Triumfo arka“, kuri netikėtai išryškino kai kuriuos talentingus dainininkus. Laida „Auksinis balsas“ ne taip ryškiai įstrigo, bet ten irgi buvo įdomių dalykų: žanrų įvairovė, tiesioginės transliacijos. Kartais pažiūrėdavau „Chorų karus“, tačiau chorą aš suprantu visai kita prasme. Choras ir skaičiumi, ir balsais yra sudėtingas meninis organizmas, o televizijoje rodoma penkiolikos, dvidešimties žmonių saujelė. Ten choras ir karai yra tik sąlyginiai“.

Laukuose statomos scenos, atvežama brangi sudėtinga garso technika, samdomi dainininkai. Pasak S.Domarko, tai rodo, kad populiarioji muzika reikalinga: „Galbūt tokia meno rūšis netrukdo žmonėms klausant muzikos išgerti gaivaus gėrimo butelį, pasikalbėti ir apie kitus rūpesčius, ne vien apie muziką, kurią girdi. Tokia muzika yra tarytum papildoma interjero puošmena, tarsi kambarys su gražiais arba negražiais tapetais. Žinoma, tai atskiri atvejai ir nereiškia, kad vien tik taip ir yra. Yra ir gerų, talentingų populiariosios muzikos kūrėjų, išryškėjusių kad ir tuose „Auksiniuose balsuose“.

O ko reikia publikai? Dirigentas sako, kad yra visokios publikos ir visko jai reikia. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje yra žmonių, kurie domisi tik profesionalia muzika. Kitur pilnos salės, alėjos prisėdusios klauso, kaip groja Vienos simfoninis orkestras, operos dainininkai kartu su orkestru. „Jeigu reikia to „popso“, tegul jis būna ir jeigu pasiūloje nebus ko nors kontrastiško rimtesnei pakraipai, tai nieko gero iš to irgi nebus. Yra juk ginčų ir dėl to, ar operetė ir opera yra tolygūs žanrai. Ar operetė nėra koks nors menkas tikrojo meno atspindys. Iš tikrųjų operetė yra aukšto profesionalumo reikalaujantis menas, kuris yra šiek tiek pramoginis, bet ten spektaklio metu negalima valgyti ledų ir gerti gaivinamųjų gėrimų. Tai skirtingi žanrai, vieniems patinka operetė, kitiems priešingai“, - pasakoja dirigentas.

Muzika nuėjo labai ilgą ir sudėtingą kelią, kol priėjo iki elementariausių mus pasiekusių barokinių ar ankstyvosios klasikos kūrinių. Prasidėjo muzika nuo to, kad mūsų proproproseneliai kaulais barškino į kaukoles ir pagal tą ritmą šoko, paskui pradėjo niūniuoti. S.Domarkas sako, kad kas buvo iki to, nelabai ir žinoma ir kaip vystėsi muzikos instrumentai, kol Antonijus Stradivarijus (Antonio Stradivari) sukūrė tokį smuiką, kuriuo šiandien visi groja ir džiaugiasi, kad turi. Lygiai taip pat ir lengvoji pramoginė muzika nebūtų įsigalėjusi, jeigu nebūtų techninės pažangos. „Viskas eina su gyvenimu, kaip gyvenimas juda, taip atitinkamai juda ir muzikos kryptys, jos vystosi, „popsas“ turi savo vietą, nes jį diktuoja šiandieninis mūsų gyvenimas“, - sako S.Domarkas.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"