„Muzika yra didelė egoistė"

Talentingas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto magistrantūros studentas, Eduardo Balsio menų gimnazijos mokytojas, netrukus trečią albumą pristatysiančios grupės "Royce" gitaristas ir daugybę kitų su muzika susijusių darbų atliekantis pašnekovas tikisi, kad stipendija taps paspirtimi rašyti dar ir savo muziką.

Esate vienas iš penkių talentingų meno studijų krypčių studentų, kurie šiemet gavo A. Smetonos stipendiją.

Pateikti paraišką stipendijai gauti pasiūlė mano dėstytojas, saksofonininkas Algis Kilis. Įvertinę mano pažymius, kurie nėra patys geriausi, ir veiklas. Džiugu ne tek dėl to, kad per mėnesį gausiu papildomų pinigų, bet ir dėl to, kad pastebėjo, įvertino.

Stipendija suteikė man paspirties daugiau dėmesio skirti savo kūrybai. Jaučiu, kad atėjo laikas parodyti tai, kas subrendo viduje.

Ar sudėtinga muzikantui Klaipėdoje tapti žinomam?

Siekdamas muzikinės karjeros, galiu pasirinkti akademinį kelią: uoliai mokytis muzikos, o vėliau netgi pats dėstyti menų mokyklose ar universitetuose arba tiesiog kurti. Abu keliai yra geri ir jie turi savų privalumų bei trūkumų.

Koks jūsų muzikinis skonis?

Labai įvairus. Su grupe "Royce" atliekame elektroninį roką, akademinėje aplinkoje labiau mėgstu džiazą, dainuodamas chore - klasikinę muziką. Iš tiesų norisi sukurti kažką naujo, bet šiais laikais tai labai sudėtinga. Taigi belieka muzikinius stilius maišyti.

Kaip gimsta kūryba?

Kai turi begalę veiklų, labai sunkiai. Kūryba yra labai individuali. Pavyzdžiui, ką tik repetavome su grupe, ieškojome naujo skambesio, bet sutarėme padirbėti individualiai ir susitikti rytoj.

Kas apskritai paskatino rinktis muzikanto kelią? Ar tėvai neprieštaravo tokiam šiais laikais, rodos, nepopuliariam sprendimui?

Pomėgis turbūt atsirado tuomet, kai gimiau, nes abu mano tėveliai muzikantai. Vienas senelis buvo chorvedys, o kitas - pianistas. Kažkas juk turi tęsti šeimos tradiciją (juokiasi. - Aut. past.).

Eduardo Balsio menų gimnazijoje mokiausi groti fortepijonu, mušamaisiais. Vėliau Juozo Karoso muzikos mokykloje pradėjau mokytis groti gitara.

Taigi, kai baigiau mokyklą, abejonių nebuvo - norėjau toliau mokytis muzikos, tad įstojau į Klaipėdos universitetą mokytis atlikimo meno.

Tėvai tokį sprendimą palaikė?

Buvo visko. Brolis taip pat mėgo muziką, tačiau galiausiai pasirinko studijuoti ekonomiką. Tėvai, ir man linkėdami lengvesnio gyvenimo, ragino pasirinkti kitą specialybę. Buvo pykčių, ašarų, bet jaučiau, kad man to reikia, ir nepasidaviau. Stengiausi vadovautis intuicija.

Daugelis klausia, kodėl likau Klaipėdoje? Juk čia nėra ką veikti. Bet širdis liepė likti gimtajame mieste ir dėl savo pasirinkimo nesigailiu. Čia turiu ką veikti, o jei dar kažkas įvertina, išvis pasaka.

Jauni menininkai sako, kad bohemiškas gyvenimas - jau atgyvena. Jaunimas sportuoja, keliasi anksti, sveikai maitinasi.

Manau, kad anksčiau menininkai audringiau gyveno nei šiuolaikinis kūrybingas jaunimas.

Apskritai muzikanto darbas yra fiziškai sunkus. Jei dar sau leidi pramogauti, greitai krenti kaip lapas. Atsisakiau alkoholio, sportuoju, domiuosi sveika mityba. Kai tenka daugiau koncertuoti, dėl nuovargio silpnėja imuninė sistema. O čia sirgti negali - traukinys tavęs nelauks.

Ar konkurencija tarp muzikantų, gitaristų Klaipėdoje didelė?

Didelė konkurencija egzistuoja Vilniuje. Na, o Klaipėda - gerų žmonių miestas. Čia vyrauja nebent sveika konkurencija. Jeigu matai, kad kolega groja geriau, norisi pačiam pasitempti, o ne kišti jam pagalius į ratus.

Viliuje - kitaip, o ką jau kalbėti apie užsienį... Girdėjau kalbų, kad, jei nori pagroti kuriame nors Londono klubų, reikia pateikti bent tris savo albumus. Tuomet tave įvertins ir galbūt suteiks galimybę pasirodyti.

Kokio atlikėjo ar grupės dainų galima daugiausiai aptikti tavo grojaraštyje?

Aš didelis amerikiečių grupės "Dream Theater" gerbėjas, ypač gitaristo John Petrucci.

Kaip pasiekti virtuoziškumą muzikoje?

Tam nėra ribų. Kažkas yra pasakęs, kad muzika yra didelė egoistė.

Muzikoje niekada nebūsi geriausias. Tai - juodas darbas, kuris niekada nesibaigia. Tenka ir pačiam nuolat save versti, kartais net kankinti, kad nenustotum dirbti, dirbti, dirbti.

Kokia dabar muzika ant bangos Lietuvoje?

Populiarėja, atsiprašau už pasakymą, "pigiena"... Klausytojai nebevertina autorinių muzikos kūrinių, o kiti nesupranta, kad ne visi geba kurti muziką.

Matyt, žmonės nebeturi laiko klausyti muzikos. Kokias dainas išgirsta per radiją, tos ir tinka. Anksčiau muzika buvo vertybė.

Kaip surasti geros muzikos tiems, kurie nori ją atrasti?

Man atsakyti sudėtinga. Esu persisotinęs muzikos, tad man šiuo metu geriausia muzika yra tyla. Po koncertų, važiuodamas namo, verčiau klausausi automobilio ūžesio nei radijo. Namuose taip pat retai skamba muzika.

Sakoma, Klaipėda - džiazo miestas. Ar tikrai?

Klaipėda buvo muzikantų, ypač džiazo, kalvė. Juk čia buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje estradinės muzikos katedra, kurioje iš tiesų buvo mokoma džiazo. Kiek žinau, čia buvo įsteigtas pirmasis džiazo orkestras. Ką jau kalbėti apie tokias pavardes kaip Šiaučiulis, Januška...

Tik noriu išsakyti vieną nuoskaudą. Nors Klaipėdoje - senos džiazo tradicijos, čia išugdytas ne vienas puikus muzikantas ir kasmet rengiamas džiazo festivalis, paradoksalu, neturime savo džiazo orkestro.

Jis lyg ir egzistuoja ir jam vadovauja saksofonininkas Kęstutis Sova, tačiau veikla plėtojama iš idėjos. Orkestro veikloje dalyvauju ir aš, bet mes, jo nariai, arba negauname jokios paramos, arba labai simbolišką atlygį. Labai skaudu, kad, turint džiazuojantį merą, kasmet tiek investuojant į festivalį, orkestras vis dar gyvena iš idėjos ir didelio Kęstučio Sovos entuziazmo. Net Šiauliai turi džiazo orkestrą, Plungė - simfoninį orkestrą. Save džiazo miestu tituluojančiai Klaipėdai tai turėtų būti garbės reikalas.

Šiuo metu, po penkerių altruistinės veiklos, profesionalaus atlikėjų požiūrio bei nuoseklaus darbo metų, Klaipėdos miesto savivaldybė orkestrui skyrė programinį finansavimą, nors tai sudaro tik 15 procentų reikiamų resursų tokio dydžio kolektyvui. Vis dėlto tai - nebloga pradžia.