Muzika - šventė, kuri visada su tavimi

V. Blūšiaus veiklos į jaučio odą nesurašysi: buvo Kauno miesto dainų švenčių organizatorius ir vyriausiasis dirigentas, respublikinių dainų švenčių konsultantas, Baltijos respublikų studentų dainų švenčių "Gaudeamus" chorų tvarkytojas ir režisierius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas, Stasio Šimkaus chorų konkursų Klaipėdoje iniciatorius. Ilgus metus dirbęs Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros dėstytoju, šiuo metu yra fakultete įkurto muziejaus vadovas.

Smuikas iš lentų

Paklaustas, ar gimtasis Ūdrupis Marijampolės apskrityje atvėrė sielą muzikai, sakė, jog šiandien su žeme sulygintame kaime kadaise valstiečiai turėjo po žemės rėžį, 1917 m. išėjusieji į Lietuvos kariuomenės savanorius gavo daugiau žemės. Vėliau šeima persikėlė į Ąžuolyno kaimą, kurio gatvė vedė tiesiai į mišką, o jame augo milžinė eglė, triskart už kitus medžius aukštesnė. Kaimynas grojo armonika, Vytuko tėvelis mokėjo groti, tik nebuvo instrumento, tad vaikas iš klausos valsą, maršą išmoko groti armonika. Kai mokėsi Suvalkų Kalvarijoje, žmonės ėmė kviesti muzikuoti vestuvėse, kuriose jau griežė improvizacijas smuiku. Pirmasis buvo sukaltas iš lentų.

KLARNETAS. "Puikus instrumentas, kuriuo jaunas grojau, bet chorvedyba traukė labiau", - sakė choro dirigentas Vytautas Blūšius.

"Namuose netrūko ūkio darbų, buvo arklys, kiaulės, tad vaikinas abejojo, ar tėvelis išleis į gimnaziją. Sukaupęs drąsos, jaunuolis pasakė, kad važiuos į Kauną J. Gruodžio muzikos mokyklą. Net žengdamas per egzaminų komisijos slenkstį dar nebuvo apsisprendęs, ar verta stoti į klarneto, kurio net pūtęs nebuvo, klasę. Tąsyk mokytojai pirmiausiai pražiodė, patikrino kaip arklį, ar turi dantis, kad galėtų groti šiuo instrumentu. Vargonų, kaip bažnytinio instrumento, pamokos buvo uždarytos.

"Vėliau perėjau į chorvedybą, klarneto ir vokalo dėstytojas Absalomas Barniškis man patarė rinktis praktiškesnę profesiją, be to, matė, kad man reikia veiklos. O tas studijas baigęs, dar studijavau kompoziciją, ką tik buvo atvažiavęs dirbti kompozitorius Vytautas Klova. Dar lankiau vakarinę mokyklą, vėliau - Darbo jaunimo mokyklą buvusioje Jėzuitų gimnazijoje, ir dirbau muzikos vadovu vaikų darželiuose", - sakė muzikas.

CHORE TIK MERGINOS. Su Kauno gimdymo namų moterų choru V. Blūšius sėkmingai pasirodė Dainų šventėse. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Nuo gimdyklos iki bazilikos

Kai mokėsi kompozicijos, sutiko garsios pianistės Mūzos Rubackytės mamą, kuri V. Blūšiui pasiūlė Kauno mokykloje dirbti choro vadovu, su kuriuo važinėjo į respublikinius konkursus. Tada ir prasidėjo tikroji chorvedžio karjera.

"Vėliau vadovavau Kauno gimdymo namų chorui, tebuvo apie 20 dainininkių - gydytojų, slaugių, seselių. Tada buvau šventas, meilės nuotykių neieškojau", - juokėsi V. Blūšius, su tuo choru, su kuriuo repetavo vadinamajame "raudonajame kampelyje", paruošęs pasirodymą Dainų šventei. Vadovavo ir mišriam Mėsos kombinato chorui.

"Kai vadovavau Kauno arkikatedros bazilikos Sumos chorui, žiūrėdavau per petį, ar neateina žmonės su uniformomis. Pastatėme oratoriją "Kristus Alyvų kalne", koncertuose atlikdavome Haidno simfonijos "Pasaulio sukūrimas" fragmentus. Tada ne viską supratome, ką dainuojame, prie sakralios kūrinijos reikia priaugti", - sakė V. Blūšius. 1955 metais chorą saugumiečiai išvaikė.

Pripažino, jog chorinė muzika nusibosta, kaip kunigams nusibosta mišias laikyti. Bet lydėjo sėkmė: su Kauno gimnazijos choru vyko į Maskvą, pasaulio chorų festivalį, prisižiūrėjo juodaodžių, raudonodžių žmonių, kolega iš garsaus pianisto Ginzburgo nusipirko užsienietišką automobilį.

Kuo persunktos dainos

"Turėjau organizacinių sugebėjimų, pakvietė į J. Gruodžio muzikos mokyklą direktoriauti. Nesigiriu, bet čia per 10 metų padariau perversmą, vadovaudamasis, berods, Č. Darvino mintimi: "Suteikit man sąlygas, aš genijų užauginsiu ant akmens." Ugdžiau pagarbą kolektyvui, žmonės liovėsi vėluoti. 2001 metais, kai mokyklai sukako 80 metų, išleidau knygą, į ją sudėjau mokytojų prisiminimus", - sakė V. Blūšius.

Kompozitorius, sukūręs 140 vokalinių bei instrumentinių kūrinių, artimiausia sau daina laiko "Auki, berželi", kuriai melodiją ir žodžius sukūrė nesiprausęs, su pižama sėdęs prie pianino. Paradoksas, šią dainą pristatė konkursui, skirtam Spalio revoliucijos 70-mečiui, ir komisijai įrodė, kad ji gali būti revoliucinė. Solistas Vaclovas Daunoras šią dainą atliko Amerikos lietuvių bendruomenei, žmonės verkė. Vėliau išėjo rinkinys "Spalio dainos", kuriame yra ir daina "Nusilenkit, girių medžiai", tinkanti ir Lietuvos, ir tarybiniams partizanams. Parašė lopšinių, elegijų, serenadų solistams ir chorams, o įkvėpimas pagaudavo bildant traukiniu, prisimenant naktigonę, tėviškės kvapą.

Klaipėdos vėjai

Kai muzikas atvyko dirbti į Klaipėdos menų fakultetą, jam dar nebuvo 27 metų, tam kad nebūtų pašauktas į kariuomenę, įstojo į Politechnikos institutą, be to, rimtai traukė braižyba.

"Anuomet, išvažinėjęs visą šalį, turėjau daugybę draugų muzikų, rašytojų, dailininkų. Sakiau, rašysiu muziką - velniop silpnybę ką nors organizuoti. Po mėnesio paskyrė profsąjungos pirmininku. Klaipėdoje buvo numirusios dainų šventės, porą jų su šokiais, net su gimnastika padarėmė stadione, vieną - fakulteto kieme, kur tilpo aibė vaikų ir suaugusiųjų chorų. Apie 1976 m. susirinko aktyvistai ir nutarėme, kad reikia Vasaros estrados, juolab kad "šniūrais" privažiavo chorvedžių. Tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, kuris nemėgo smulkmenų, tik kapitalinius dalykus, davė komandą ją statyti", - prisiminė V. Blūšius.

Tarybiniais laikais gimtadienį, kuris yra vasario 16, švęsti galėjai tik slapta. Kai V. Blūšiui sukako 50, autorinį koncertą leido surengti tik balandį. Tačiau būdavo, kad kompanija - jaunimas ir patriarchai ateidavo į namus ir tyliai džiazuodavo, užtraukę "Nusilenkit, girių medžiai", atsinešę trispalvę. Milicininkai juos pasitiko išėjusius į lauką.

"Žmogus niekad visko, ką planavęs, nepadaro. Tik Džakomas Rosinis padarė: prirašė marias operų, o paskui - stop, ir 16 metų gyveno sau ramiai, neparašydamas nė partitūros. Aš, žmogus iš mažo kaimelio, neturtingos šeimos, visko mačiau: karą, visokių valdžių, naktimis lankydavo stribai, tikri partizanai iš miško ir banditai, šio to pasiekiau. Buvau vyriausiasis Dainų švenčių dirigentas, režisierius. Mano gyvenimas buvo gana šventiškas, nuolat akademijoje dirbau su jaunimu, ir nuolat lydėjo muzika", - sakė V. Blūšius, šiuo metu dar rengiantis keletą savo kūrybos dainų rinkinių, rašantis muziką kanklėms.