Mindaugas Bačkus: "Esu laisvas kurti"

"Mano svajonė - kurti tokią aplinką, kurioje norėtųsi gyventi. Klaipėdos kamerinis orkestras suteikė galimybę kurti terpę žmonių, kurie tikėtų tuo, ką daro, jaudintųsi dėl muzikos. Žinoma, niekada nebūna 100 procentų, bet aš myliu tai, ką darau. Mylėti muziką ir gerbti šalia esantį žmogų - atrodo, banalūs, tačiau iš tiesų pamatiniai dalykai", - sako violončelininkas Mindaugas Bačkus, kitą savaitę švęsiantis dešimtmetį su Klaipėdos kameriniu orkestru.

Dešimt metų su Klaipėdos kameriniu orkestru. Mažai kaip žmogui ar daug kaip katei?

Dešimt metų - tai 500 koncertų. Kaip statistika šis skaičius įspūdžio gal ir nedaro, bet kai žinai, kiek darbo, pastangų ir meilės įdedama į kiekvieną iš jų - tai yra labai daug. Juolab kad koncertai vyksta ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir svetur. Ir visa tai jau yra istorija, kuri man - labai brangi ir svarbi.

Atvykote į Klaipėdą iš Vilniaus, kuriame studijavote ir aktyviai reiškėtės muzikiniame gyvenime, turėjote daug galimybių. Kaip vertinate savo pasirinkimą išvykti į Klaipėdą praėjus dešimtmečiui?

Gyvenimas duoda galimybę. Žmogus yra laisvas daryti, ką nori. Šiuolaikiniai žmonės labai vertina laisvę. Jaunoji karta, man regis, išsiskiria tuo, jog nenori niekam priklausyti, žmonės nori būti patys sau kūrėjai ir autoritetai. Jie sako: "Duokit mums pinigų ir mes padarysime kultūrą, meną, kursime spektaklius ir koncertus. Tik duokit pinigų."

Labai sunku atrasti jauną žmogų net labai atsakingoms pareigoms orkestre, pavyzdžiui, koncertmeisterio, eiti. Tai labai nuostabios pareigos, galima save puikiai realizuoti daug grojant solo. Sykiu koncertmeisteris vadovauja kolektyvui, veda repeticijas, gauna pakankamai orų atlyginimą. Tai labai kūrybiškas darbas, tačiau sunku rasti jauną žmogų, kuris norėtų įsipareigoti bent metams. Žmonės nori atvykti tik vienai programai.

"ORKESTRAS - tai sinergija, į kurią kiekvienas žmogus įneša ką nors savo. Tai - dvasinis, emocinis, profesinis suartėjimas su kitais žmonėmis", - apibūdina savo kolektyvą Mindaugas Bačkus. Ryčio ŠEŠKAIČIO nuotr.

Man pačiam tai - labai nauja. Anksčiau mes ieškodavome stabilumo, norėjome susifokusuoti ir daryti vieną darbą. Dabar žmonės to stabilumo nepageidauja, jie nenori niekam priklausyti ir laukia lemtingo momento būdami nuolatinės pasiruošimo būsenos. Jeigu kas paskambintų ir pasiūlytų groti Marse, toks žmogus tą pačią dieną gali išskristi. Bet paradoksas yra tas, kad jau užaugo pora kartų, kurios taip laukia visą gyvenimą, bet, kai paklausi, ko laukia - negali atsakyti.

Man Klaipėda buvo netikėtas ženklas, galimybė. Kai man pasakė, kad vyksta Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo konkursas, ir paklausė, ar aš norėčiau jame pabandyti savo jėgas - nuo pat pirmos akimirkos pajutau, kad privalau tai daryti. Sakiau "pabandysiu", lyg norėdamas pasilikti sau atsarginių išėjimų, bet viduje aš žinojau, kad turiu tai daryti. Kad turiu apsigyventi Klaipėdoje, atsivežti visą savo šeimą ir labai kryptingai dirbti, nes šis darbas - tai galimybė įgyvendinti visas mano svajones.

Aš nesu tiek laisvas, kad galėčiau kiekvieną dieną išvykti vis kitur, tačiau aš turiu laisvę kurti. Nesu keliaujantis muzikantas, kas labai vertinama šiandien, tarsi kelionės parodytų žmogaus vertę.

Kada geriau jaučiatės: grodamas solo ar orkestre?

Groti solo yra labai naudinga, puiku ir labai sunku. Orkestras - tai sinergija, į kurią kiekvienas žmogus įneša ką nors savo. Tai ir dvasinis, emocinis, profesinis suartėjimas su kitais žmonėmis.

Orkestras - tai dvidešimties žmonių alsavimas vienu ritmu.

Man labai svarbu, kad tai būtų galima auginti be dirigento. Dirigentas yra tas žmogus, kuris režisuoja muziką, o orkestras, ją atlikdamas, išlieka tarsi šeima, tarsi vienas kūnas. Klausydami vieni kitų mes pasiduodame dirigento įtakai. Jausti ir girdėti vienas kitą yra vienas svarbiausių bendruomenės ir gero kolektyvo kriterijų.

Ar galite pasakyti, kad Klaipėdos kamerinio orkestro nariai jaučia ir girdi vienas kitą.

Mes klausome. Žmogus nėra tobulas padaras, kuris darytų viską be klaidų, be abejonių. Taip, mes abejojame dėl prasmės, mes pavargstame, mums karšta, kartais mums trūksta motyvacijos ar per didelis koncertų kiekis, ar slegia asmeninės problemos. Tačiau jeigu atsitrauktume nuo viso to ir nuoširdžiai savęs paklaustume: "Ar aš gerbiu savo darbą?", manau, dauguma atsakytų "Taip". Tikiu, kad dauguma grojančiųjų Klaipėdos kameriniame orkestre labai gerbia ir vertina šį darbą ir mano, kad šis orkestras yra ypatingas.

Kuo jums šis orkestras ypatingas? Minėjote, jog jis suteikė galimybę įgyvendinti visas svajones. Ar įgyvendinote jas?

Tai labai platus klausimas. Visų pirma noriu pasakyti, kad aš nenoriu gyventi nelaimingoje visuomenėje. Manęs neslegia namai, gatvės, transporto kamščiai, bet labai slegia žmonės, esantys šalia, jeigu jie yra nelaimingi, besirūpinantys tik savimi, besistumdantys alkūnėmis, kad pajudėtų į priekį, nieko nekuriantys, tik vartojantys ir galvojantys, kad kažkur kitur yra geriau. Man tai varo depresiją. Man norisi, kad aplink būtų daugiau laimingų žmonių.

Muzika, emocijos, kurias ji dovanoja, suartina grojančiuosius ir jos klausančiuosius, muzika padeda kurti miesto bendruomenę.

Jaučiate artimą ryšį su klaipėdiečiais, gal turite orkestro gerbėjų ratą?

Jaučiu didelį palaikymą iš miesto ir žmonių, nes niekada per dešimt metų nepajutau, kad kas nors man kenktų, kištų pagalius į ratus. Galbūt kam nors aš nepatinku, erzinu, galbūt manęs kas nors vengia, tačiau niekada nebuvo taip, kad kas nors neleistų man daryti to, ką aš noriu. Priimu tai, kaip begalinį palaikymą.

Kokius esminius įvykius per dešimtmetį išskirtumėte?

Mes visi norime kažką įrodyti gyvenime. Sąmoningai ar pasąmoningai, bet norime būti geriausi tėvai savo vaikams, geriausi mokytojai savo mokiniams. Taip pat ateidamas vadovauti orkestrui aš supratau didžiulę atsakomybę, kad jis augtų ir būtų lygiavertis kolektyvams, kuriantiems Kaune, Vilniuje, kad turėtų savo garsą, energetiką, kvėpavimą nuo scenos ir veidą. Kad žmonės ateitų klausytis ne kokios nors simfonijos ar serenados, o Klaipėdos kamerinio orkestro. Reikėjo dirbti kuriant santykius kolektyve, renkantis programas ir kt.

Įsimintini dalykai, kai žmonės, kurie atvyksta į Klaipėdą, jos nežinodami, nieko per daug nesitikėdami ir ne kartą ir ne du nustebo. Ta nuostaba, šokas jų veide, kai orkestras ima groti pirmąją repeticiją, o solistas atsisuka ir pasako: "Vau! Kaip gerai skamba!" Štai tokios akimirkos įsimena.

Dešimt metų mes augome po vieną centimetrą. Mes pasirinkome kelią aplink, kuris yra ilgesnis ir sunkesnis. Mes pasirinkome daug dirbti, o ne ieškoti populiarumo lengvuose televizijos projektuose.

Gerai grojančių pasaulyje yra labai daug, bet Klaipėdos kamerinio orkestro atviras, nuoširdus bendravimas, atmosfera, kurioje visi nori būti, sulaukia atsako. Mes grojame skirtingus muzikos stilius ir sulaukiame daug pasiūlymų groti kartu, įrašyti kūrinį kartu. Man atrodo, vienas svarbiausių dalykų gyvenime - būti tikram ir nuoširdžiai tikėti tuo, ką darai.

Išskirti kokrečius įvykius man yra sunku, nes išskirdamas vieną tarsi nuvertini kitą, bet taip nėra. Kiekvieną įvykį sukuria labai daug reikšmingų dalių. Minėdamas dešimtmetį su Klaipėdos kameriniu orkestru aš labai noriu padėkoti tiems žmonės, kurie mane paskatino, ir Liudai Kuraitienei, kuri daug metų vadovavo šiam kolektyvui ir galėjo tai tęsti, tačiau užleido meno vadovo vietą. Įsivaizduoju, kaip jai buvo sunku matyti, kai aš darau ne tai, ką ji norėtų, tačiau ji sugebėjo man padėti ir puikiai groti altu kaip koncertmeisterė. Taip pat esu labai dėkingas Danutei Žičkuvienei, Klaipėdos koncertų salės direktorei, kuri sudarė man sąlygas daryti viską, ką tik noriu, kad tik kolektyvas augtų. Šioje terpėje visada yra daug diskusijų, ginčų, tačiau niekada nebuvo vertybinių konfliktų. Tai ma yra labai svarbu.

Pristatykite programą "Saulėlydžio serenada", kurią birželio 19-ąją atliksite, minėdami 10-metį su Klaipėdos kameriniu orkestru ir uždarydami Klaipėdos koncertų salės muzikinį sezoną.

Pirmą kartą mes koncertuosime su dainininke, mecosopranu Justina Gringyte. Tai atlikėja - stebuklėlis, kuri mokėsi užsienyje ir svetur daug daugiau koncertuoja nei Lietuvoje. J. Gringytė - vieno unikaliausių balsų savininkė, pripažinta pasaulyje ir labai šiltai bendraujanti atlikėja. Klaipėdos kamerinis orkestras su ja atliks du kūrinius.

Vienas iš jų - Edwardo Benjamino Britteno baroko stiliaus dramatiškoji "Phaedra" - labai intelektualus ir dramatiškas kūrinys, parašytas mecosopranui ir styginiam orkestrui. Benjaminas Brittenas - britų klasikinės muzikos kompozitorius, pianistas ir dirigentas. Jis buvo centrinė dvidešimtojo amžiaus britiškos muzikos figūra, kūrusi operas, įvairią vokalinę muziką, orkestrinius ir kamerinius kūrinius.

Aš pats kartu su orkestru pagrosiu keletą itališkos muzikos kūrinių Roberto Molinelli "Twin legends" ir Balio Dvariono "Introdukcija ir rondino". B. Dvariono kūrybą atlikti koncerte pasirinkome neatsitiktinai - birželio 19 d. minimos 115-osios kompozitoriaus gimimo metinės.

Man asmeniškai svarbus Edwardo Elgaro kūrinys "Serenada". Per šį kūrinį aš pažinau Klaipėdos kamerinį orkestrą prieš dešimtmetį, kai atvykau iš Vilniaus gyventi į Klaipėdą. Tuomet, prisimenu, gavau orkestro atliekamų kūrinių kompaktinę plokštelę, kurioje buvo įrašyta ir būtent ši E. Elgaro "Serenada". Todėl ją specialiai įtraukiau ir į programą.

VIEŠNIA. Paskutiniajame Klaipėdos koncertų salės muzikinio sezono koncerte su Klaipėdos kameriniu orkestru pasirodys dainininkė Justina Gringytė.