Maestro Alexander Paley: "Maldaudavau nupirkti man pianiną"

Idėjos autorius A.Paley koncertuoja garsiausiose pasaulio scenose su žymiausiais klasikinės muzikos meistrais, taip pat vadovauja dviem festivaliams Prancūzijoje ir JAV. Tačiau kasmet su įvairiomis muzikinėmis programomis jis atvyksta ir į Lietuvą. Kodėl jį taip traukia mūsų kraštas, kas yra gera pedagogika ir tikrasis pašaukimas - apie visa tai pasakoja užburiančio talento ir dvasios maestro.

Gal galėtumėte papasakoti apie savo vaikystę? Kaip gimė meilė muzikai?

Gimiau 1956-ųjų sausio 9 dieną Kišiniove (Moldova), gydytojų šeimoje. Tėvai susitiko pirmame studijų kurse ir nuo tada mokėsi, dirbo ir visada buvo kartu - tai buvo didelė meilė. Tėtis gimęs Odesoje, o giminė iš mamos pusės kilusi iš Pabaltijo ir Baltarusijos. Karo metu, kai mama buvo dar visai maža, jie buvo evakuoti į Kišiniovą.

Vis dėlto patį svarbiausią vaidmenį mano vaikystėje suvaidino močiutė, mamos mama. Jei kas manyje ir yra gero, tai tik jos dėka. Ji buvo labai intelektuali, veikli ir mane augindama ypač rūpinosi bendruoju kultūriniu ugdymu. Net kai jau mokiausi Maskvos konservatorijoje, iš įpročio kiekvieną mėnesį močiutei vis siųsdavau perskaitytų knygų sąrašą ir klausiau jos patarimų, ką skaityti toliau. Šito trūksta dabartiniam jaunimui.

Fortepijonu pradėjau groti būdamas beveik šešerių. Manau, kad tai yra normalus amžius pradžiai, nors dabar atėjusi vunderkindų mada. Sulaukę vos 2-3 metų jie jau groja sudėtingas pjeses, o sulaukę 10-ies nebesugeba sugroti normalios J. Haidno sonatos.

Pamenu, labai norėjau groti tik fortepijonu! Kitų instrumentų patiko klausyti, bet jie nedomino. Viską, ką tik girdėjau per radiją ar per atvertus kitų butų langus, įsimindavau ir dainuodavau. Aš verkdavau ir maldaudavau nupirkti man pianiną. Galiausiai mano svajonė išsipildė - mano vaikystės nuotraukos primena pianiną "Belarus", kuriuo aš grojau iki devintos klasės.

Muzikos mokyklos nelankiau. Kai išryškėjo noras groti, tėvai rado puikią mokytoją, kuri įžiebė manyje meilę muzikai. Ji mane mokė trejus metus, po kurių, tėvams pasakiusi, kad jau davė man viską, ką galėjo, nuvedė į penkiametę mokyklą, kur buvau priimtas iškart į ketvirtą klasę.

Taigi ir jūs buvote vunderkindas?

Nors ir buvau vadinamas vunderkindu, tik dabar suprantu, kokie išmintingi buvo mano artimieji - jie niekada nedarė iš manęs sensacijos. Jie tikėjo paprastu, nuosekliu, kasdieniu sunkiu darbu, prie kurio jie mane įpratino. Kai draugai sakydavo mano mamai (aš net įsižeisdavau): "Koks talentingas!", mama atsakydavo: "Talentas - tai nuo Dievo… Galbūt ir gabus, bet pažiūrėsim, kas iš to išeis." Jie neleisdavo manęs girti man girdint, ir jie buvo teisūs.

Kas, jūsų manymu, yra gera pedagogika?

Po penkiametės mokyklos įstojus į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, vėl teko laimė papulti pas genialius pedagogus. Pradžioje tai buvo garsioji pianistė Bella Davidovič, atskleidusi man nenusakomą "scenos pojūtį".

Ketvirtame studijų kurse ji išvažiavo į JAV, o mane "perdavė" savo geriausiai draugei Verai Gornostajevai.

Pasakyti "greičiau, lėčiau, tyliau ar garsiau" - tai nėra mokymas. V. Gornostajeva ne tik sugebėjo kiekviename įžvelgti jo išskirtinumą, individualumą, bet ir atsargiai, tausodama savo mokinį išauginti, išpuoselėti - kaip gėles, kurias reikia skirtingai laistyti ir prižiūrėti. Tai ir galėčiau pavadinti tikrąja pedagogika.

Kaip prasidėjo jūsų solinė karjera?

Pirmasis rimtas mano solinis koncertas įvyko, kai buvau 13-os. Programa buvo solidi, bet, palyginti su tuo, ką dabar mokytojai duoda groti vaikams, kaip ir nieko įspūdingo: pradėjau nuo J. S. Bacho preliudijos ir fugos, po to sugrojau J. Haidno sonatą, G. F. Hendelio variacijas "Muzikinis kalvis", po to ėjo M. Moškovskio etiudas F-dur, kurį groju iki šiol, ir kiti kūriniai.

Pirmajame koncerte aš labai norėjau groti dar vieną F. Šopeno valsą, bet mano mokytoja, mane mylėjusi ir dievinusi, o sykiu buvusi griežta, reikli, neleido - sakė, per anksti. Ji rinkdavo tokį repertuarą, kurį groti man teikdavo džiaugsmą, ir neleido groti tų kūrinių, kurie neatitiko mano emocinės, protinės ir asmenybės brandos lygio.

Tą valsą, aišku, išmokau pats ir vis tiek nusprendžiau pagroti bisui. Labai gerai pamenu, kai, grojant tyliausioje vietoje, išgirdau tylų mokytojos balsą: "Ach tu, mažas niekšeli!" Maniau, kad ją pradžiuginsiu, o ji mane tada labai išbarė.

Po konservatorijos ilgai negalėjau dalyvauti jokiuose tarptautiniuose konkursuose, nes buvau juoduosiuose "liaudies priešų" sąrašuose dėl į JAV išvažiavusios mano mokytojos B. Davidovič. Net į pirmąjį tarptautinį J. S. Bacho konkursą Leipcige mane išleido tik kaip atsarginį. Bet, kai šiame konkurse aš laimėjau grand prix, man leido vykti į Bulgariją, kur vėl tapau absoliučiu laureatu.

Trečias konkursas, kurį laimėjau ir gavau 7 500 dolerių, vyko jau Amerikoje. Už tuos pinigus nusipirkau fortepijoną. Toliau jau ėjo labai intensyvus koncertinis gyvenimas po visą pasaulį, su garsiausiais orkestrais ir dirigentais, žymiausiose koncertų salėse, daugybė įrašų televizijos ir radijo stotyse, klasikinės muzikos kompaktinių plokštelių įrašai kartu su daugeliu žymiausių scenos meistrų.

Klaipėdoje nusprendėte surengti neeilinį koncertą - maratoną. Kaip nusprendėte priimti iššūkį kone be atokvėpio groti 8 valandas?

Jei tik kiekvieną dieną galėčiau išeiti į sceną ir groti, man nieko daugiau nereikėtų... Maratonas mano gyvenime vyksta kasdien: aš atsikeliu, užkandu ir nuolat groju. Mano supratimu, jeigu Dievas man suteikė tokią didelę dovaną, tai reiškia, aš turiu groti kasdien ir nuolat jam už tai dėkoti, kitaip ta dovana gali dingti.

Nors jau esu dviejų festivalių vadovas Prancūzijoje ir JAV, labai norėjau surengti festivalį ir Klaipėdoje. O maratonas ir yra festivalis - tik vienos dienos! Pirmą kartą scenoje kartu su kolegomis stygininkais grosime kamerinę muziką beveik aštuonias valandas. Tik jie keisis, o aš grosiu viso maratono metu. Pabaigoje garsiuosius S. Rachmaninovo kūrinius atliksiu kartu su savo žmona Peiwen Chen.

Kaip užsimezgė toks glaudus bendradarbiavimas su Lietuva?

Maja Pliseckaja kažkada yra pasakiusi: "Jei yra rojus žemėje, tai jis - Lietuvoje." Aš tam pritariu. Mane į Lietuvą atsivežė maestro Gintaras Rinkevičius, amžinai už tai būsiu jam dėkingas.

O į Klaipėdą mane pakvietė Loreta Narvilaitė ir Mindaugas Bačkus. Klaipėdos koncertų salėje atlikome visus V. A. Mocarto koncertus - buvau neapsakomai laimingas, nes tai buvo viena iš mano svajonių. Ir dar tokioje nuostabioje erdvėje, puikiu instrumentu ir su labai gerais muzikantais.