Andrius Mamontovas: jau galėčiau išeiti į pensiją

LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ – scenos trisdešimtmetį švenčiantis atlikėjas A. Mamontovas.

– Andriau, ar jūsų trisdešimtmečio koncertuose neatrodė, kad žiūrėdamas į publiką matote save? Publika brandi, daug kas su suaugusiais vaikais?

– Tai turbūt natūralu, kad per tiek metų atsirado klausytojas ir turbūt net kelios kartos. Žmonių, kurie klauso tiek mano, kaip solo atlikėjo, tiek „Fojė“ kūrybą. Jų dėka toje scenoje ir stovime. Negalvojau, kad matau save, bet labai džiaugiausi, kad tiek žmonių atėjo. Tas – bendras euforijos jausmas, kai žmonės nuo pirmos iki paskutinės dainos dainuoja kartu, yra sunkiai nusakomas. Tada supranti, kad tu nebesi čia pagrindinis, esi tik sudedamoji dalis tos srovės, kuris neša. Tiesiog pasiduodi jai ir plauki kartu. Tą jausmą labai sunku nusakyti žodžiais.

– Kažkas neseniai pasakė, kad gaila dabartinės jaunuolių kartos, nes jie tokių grupių neturi ir greičiausiai neturės. Anksčiau kai kurios muzikos grupės buvo labiau reiškiniai, nei vien tik grupės. Sutinkate su tuo?

– Tai yra viso pasaulio tendencija. Nebėra tokių superžvaigždžių kaip „Rollingstones“, „ACDC“, „Metalica“. Yra didelės žvaigždės, bet jos ne tokios. Dėl interneto, elektroninės erdvės atsirado daug galimybių visiems save išreikšti. Yra didelė pasiūla, todėl atlikėjai būna laimingi, jeigu jiems pavyksta sužibėti su vienu kūriniu. Po to jie staiga užgesta ir juos pakeičia kažkas kitas. Dabar yra toks vidutinės muzikantų klasės gyvavimo laikotarpis. O Lietuvoje... Manau, yra sumaišyti jausmai. Labai daug jaunų žmonių eina į įvairius televizinius šou tikėdamiesi, kad taip pasieks muzikinės karjeros. Bet tai yra televizija.. Jie tampa jos reiškiniu. Kol juos rodo – tol juos žino, kai neberodo, norint toliau kažką daryti su muzika – jiems praktiškai reikia viską pradėti nuo nulio. Mes apie tai kalbėjom su kolega A. Lukošiumi, kad nebėra tokios grupės kaip „Fojė“, „Hiperbolė. Grupių, kurios būtų tos kartos atstovės, kurios augtų kartu. Dabar jauni atlikėjai, kurie pakankami gerai dainuoja, jie dainuoja angliškai. Angliškai dainuoja tekstus, kurie praktiškai niekam nieko nesako. Tai dažniausiai būna toks iš užsienio atlikėjų girdėtų frazių kratinys, kuris neva kažką reiškia. Jeigu nėra lietuviškos dainos, kuri kalbėtų apie tą gyvenimą, kurį gyvena jaunas žmogus, jis savęs su ta muzika ir nesieja. Senos „Fojė“ dainos gyvena, nes mes jas įrašėme būdami paaugliai. Aš tekstus rašiau būdamas 16–20 metų. Tose dainose yra kažkoks jaunuolio kodas, todėl atsiranda ir naujų klausytojų, kurie atpažįsta save tose dainose.

– Žiūrint iš šio laikmečio, tai jūs visiškai nemadingas. Gyvenate su ta pačia žmona, mažai kur lankotės, viešai kalbate vienas.

– Aš turiu savo liniją. Man labai nepatinka laikytis kieno nors užduotos mados. Žinoma, reikia atsižvelgti į tendencijas, kartais gali ką nors panaudoti iš to, kas dabar populiaru, bet tik jei tau pačiam tai patinka. Aklai sekti kažkuo tik dėl to, kad dabar taip priimtina daryti – niekada to nebus, nesulauksit.

– Pamenu situaciją, gal prieš 10–15 metų, kažkurioje kompanijoje išėjo kalba, kad daug kas nežinojo, ar Mamontovas vedęs, ar turi vaikų. Tai yra apsisprendimas? Gyvenimas – muzika, o visa kita nesvarbu?

– Aš nesu viešas asmuo.

– Ne tiek jau daug viešesnių yra.

– Viešas asmuo, mano nuomone, tai pirmiausiai yra politikas. Viešas asmuo – tas, kuriam mes mokame algą. Dėl to mes tarsi turime teisę paklausti, ką tas žmogus daro, kokios jo vertybės, kaip jis gyvena. Populiarus asmuo – truputį kitas dalykas. Aš pats uždirbu savo pinigus, gyvenu ne iš mokesčių mokėtojų. Todėl turiu teisę turėti savo gyvenimą ir turiu teisę jo neafišuoti, jeigu to nenoriu. Tie, kas nori, afišuoja, man to nereikia.

– Tai buvo savotiškai aptarta pozicija šeimoje?

– Viskas buvo natūraliai. Mano žmona apskritai nemėgsta viešumos ir aš to nenoriu. Noriu turėti savo kampą, kur grįžęs žinau, kad tai yra tik mano, niekur iki tol neviešinta. Kiekvienam žmogui yra būtina sava erdvė.

– Trisdešimt metų scenoje, geriausių dainų koncertai, gruodžio mėnesį – paskutiniai „Hamleto“ spektakliai. O kas toliau?

– Šis klausimas turbūt labiausiai mane kankina. Tai intriguoja, nes tikrai nežinau, ką darysiu toliau. Yra įvairių variantų... Pavyzdžiui, būtų galima išeiti į pensiją.

– Galite sau tai leisti?

– Manau, kad taip. Galėčiau nebekurti naujų dainų, groti populiariausių dainų koncertuose. Kaip sakė amžinatilsį Vytautas Kernagis – „nevarginti publikos naujomis dainomis“. Berods, maestro V. Kernagis nuo mano amžiaus taip ir darė. Per kokius 10 m. įrašė turbūt vos kelias naujas dainas. Tai yra vienas kelias... Bet jaučiu, kad aš tam dar nepasiruošęs. Dar turiu ambicijų ką nors sugalvoti ir manau, kad ką nors ir sugalvosiu. Bet iš pradžių reikia pabaigti šį etapą. Dar keliausime koncertuoti į JAV, tada grįšiu, paskutinį kartą suvaidinsiu Hamletą ir tada jau ateis ta tikroji tuštuma. Tuštuma, kai ką nors pabaigė ir iš naujo pradedi galvoti, ką toliau daryti.

– Jūs visuomeniškas žmogus. Darote daugiau nei tiesiog buvimas muzikantu ar aktorius. Pirmieji labdaros koncertai, Gatvės muzikos diena, savižudybių prevencija... Turbūt daug ko ir nežinau. Kodėl tai darote? Tai būdas išlikti aktualiam?

– Turbūt tiesiog jaučiu, kad vienoje ar kitoje vietoje galiu kažką padaryti. Dalyvauji, kai matai save tame projekte. Gaunu daug pakvietimų dalyvauti įvairiose akcijose, bet dažnai atsisakau, nes jaučiu, kad tai – ne mano sritis. Tai tikrai ne dėl reklamos ar dar kažkokių priežasčių, man nereikia tokiais būdais reklamuotis, man užtenka dainų, kurios mane reklamuoja. Pavyzdžiui, tos pačios savižudybės. Tai yra baisi problema, kuri niekaip nėra sprendžiama, nors valdžia turi visus įrankius. Tada supranti, kad negali laukti, kol įvyks stebuklas ir ateis protingas ir jautrus šiai problemai politikas. Tada nusprendi, kad pats turi imti ir kažką daryti. Atsiranda keli bendraminčiai ir vystai idėją. Tai neturi būti grandiozinis projektas. Turbūt kiekvienas savo gyvenime rastume dalykų, kuriuos galime pagerinti. Jeigu visi padarytume kažką gero, bendras mūsų gerumo lygis būtų gerokai aukštesnis.

– Pradėjome kalbėti apie politiką. Esate šiek tiek lipęs ant to grėblio. Dalyvavote protesto akcijoje prieš „Leo LT“ projektą. Ar tai nėra per artimas santykis menininko su politika?

– Kartais ta riba iš tikrųjų yra labai plona. Bet vėlgi.. Jeigu tu konkrečiu klausimu turi nuomonę ir jos kažkas paklausia, tu ją ir pasakai. Nepriklausomai nuo to, ar vieniems patinka tavo nuomonė, ar kitiems nepatinka – tai yra tavo nuomonė. Manau, mes vis dar mokomės sakyti tai, ką iš tiesų galvojame, vis dar mokomės turėti savo nuomonę. Lietuva dešimtmečius gyveno po sovietinės valdžios padu, kur buvo viena tiesa ir viena nuomonė, todėl žmonės dar sunkiai supranta, kad kitas žmogus gali galvoti kitaip negu atrodo mums. Dabar dažnai, jei kas nors ką nors pasako, tuoj apšaukiamas Amerikos ar Rusijos šnipu. Mes iš karto linkę klijuoti etiketes, sumenkinti žmogų ir jo išsakytą mintį. Aš su tuo irgi susiduriu. Bet sakau, yra klausimų, kuriais aš turiu savo poziciją. Jeigu manęs paklausia, aš atsakau.

– Na, tarkim, prieš keletą metų buvusi totali isterija dėl įvykių Garliavoje. Į ją įsitraukė ir dalis menininkų, jūsų ten nebuvo. Ar saugojot save neįsitraukdamas, ar ta istorija iš karto kėlė įtarimą?

Ta istorija man iš karto atrodė paremta dideliu melu. Buvo žaidžiama žmonių jausmais. Visais atvejais, kai klausimas liečia vaikus, yra labai lengva žaisti žmonių jausmais. Nuo pat pradžių man tai atrodė baisi manipuliacija, melas ir apgaulė, kur griaunami žmonių gyvenimai. Ta istorija baisi. Iš tikrųjų norėčiau, kad vieną dieną išaiškėtų visa tiesa iki galo. Mane kvietė. Asmeniškai skambino kunigas Varkala, kvietė į Garliavą. Atsiprašiau, kad tikrai negaliu ten atvažiuoti, nes nelabai tikiu ta versija, kurią jie pasakojo. Tai buvo tas atvejis, kai tikrai nežinojau kaip viskas buvo iš tikrųjų. Tai kai tu nežinai, kas yra tiesa, kaip tu gali atsistoti į vieną ar kitą pusę. Turi atsitraukti...

– Apskritai turbūt menininko įsitraukimas į tam tikrą viešą diskusiją, ypač politizuotą, gali būti įvairiai interpretuojamas. Visai neseniai internete mačiau jūsų komentarą apie skalūnų dujų gavybą. Jūs ten kalbėjote labai neutraliai, bet jūsų nuomonė įdėta į tam tikrą propagandinį puslapį, kuris yra visiškai aiškiai nukreiptas į vieną pusę. Susidaro įspūdis bendrame kontekste, kad Mamontovas yra „Gazprom“ agentas.

– Mes apie kalbėjome ir su Samu (Saulius Urbonavičius), nes ir jį ten įtraukė. Išsakiau savo nuomonę žmonėms, kurie jos paklausė. Jie prisistatė kaip kovotojų atstovai, bet po to kai pamatėme į kokį kontekstą mus įdėjo... Dabar niekaip negalime rasti tų asmenų, su kuo kalbėjome. Belieka viešai, kad ir jūsų laidoje, pasakyti, kad mes nenorime būti ten cituojami ir prašome išimti mūsų atvaizdus. Mes nesutinkame būti naudojami tame kontekste, koks yra dabar.

– Yra žmogus ar politikas, kuriuo jūs būtumėte linkęs tikrai pasitikėti?

– Yra, žinoma, yra politikoje žmonių, kuriais aš pasitikiu, kuriems simpatizuoju. Nežinau, ar turėčiau vardyti jų pavardes, bet, atėjus rinkimams, aš tikrai žinau už ką balsuosiu.

– Jūs nesate iš tų, kurie neina balsuoti?

– Po tos baisios nušalinto prezidento Rolando Pakso istorijos aš einu balsuoti kiekvienais metais. Tąkart aš nebalsavau ir po to pagalvojau, kad buvau vienas iš tų žmonių, kuris leido vėliau priesaiką sulaužiusiam asmeniui tapti prezidentu. Tai yra mūsų atsakomybė. Sistema nėra tobula, bet neiti balsuoti – reiškia atiduoti balsus tiems, kurie balsuoja už butelį alaus. Ir mes tikrai nenorime, kad tie, kurie tą butelį nupirks, būtų valdžioje.

– O jums nekilo noras, kaip čia pasakius, kapitalizuoti savo populiarumą? Turiu omenyje politinėje veikloje ar kažkur kitur.

– Nežinau, kodėl turėčiau iš mėgstamo dainininko tapti nekenčiamu politiku. Ne, tikrai ne. Mane kvietė Arūnas Valinskas jungtis prie jo partijos. Sakiau, nepyk, Arūnai, aš būsiu pirmas, kuris tave kritikuos. Manau, visi turime daryti tai, ką mokame, galime, kam turime pašaukimą ar talentą. Žiūrint į dabartinę politiką, labai ne daug politikų turi tas savybes, kurias turėtų turėti: išprusimas, inteligencija, politinė kultūra, mokėjimas kalbėti. Yra masė prasčiokų rėksnių, kurie neaišku kodėl ir ką veikia. Tada prisimeni mums mintinai kaltą Lenino mintį, kad kiekviena melžėja gali valdyti valstybę. Tai tokių melžėjų pas mus dabar yra. Dėl to liūdna. Visada norisi kažkokio sąmoningumo iš piliečių, kad jie balsuotų už tokius pat sąmoningus žmones, kokie yra. Juk dažniausiai balsuojame už tokius, kokie esame mes patys.

– Kas jums labiausiai nepatinka Lietuvoje?

– Tai, kad mes galvojame tik tai apie save kiekvieną gyvenimo akimirką. Karas keliuose vyksta tik dėl to, kad kiekvienas vairuotojas galvoja tik apie save ir jam atrodo, kad jis yra svarbiausias kelyje. Dabar mąstau, ar mes nuo pat istorijos ištakų esame tokie – vienkiemio gyventojai, kuriems svarbu, kad jei dega kaimynų troba, svarbu, kad ugnis neperšoktų ant mūsų stogo, ar mes tokie tapome okupacijos laikais. Turėtume daugiau bendrauti vieni su kitais. Mes visada kažkodėl užsieniečius mylime labiau negu savus, jiems stengiamės įtikti labiau negu tiesiog parodyti dėmesį artimiems žmonėms. Tai, manau, mums labiausiai kenkia.