A. Mamontovo fenomenas – neblėstantis populiarumas

A. Mamontovas perspėjo, jog pirmojoje koncerto dalyje bus atliekami kūriniai iš naujausio jo kūrinių rinkinio, o antrojoje – senos ir visiems puikiai pažįstamos dainos iš ankstesnių, siekiančių dar grupės „Fojė“ gyvavimo laikus. Atlikėjas juokavo, jog, sprendžiant iš ovacijų gausos, galima iškart pereiti prie antrosios dalies... Tačiau prisipažino, jog dažnokai koncertuodamas įvairiose uostamiesčio scenose visad norėdavo pagroti ką nors naujo ir šviežio. Taigi kada, jei ne šįvakar?

Neabejotina, jog naująjį albumą klausytojai ilgai netrukus pamils, o tokie kūriniai kaip „Degančios akys“, „Raudonas ruduo“ bei „Ar prisimeni mane?“ turbūt taps sezono hitais.

Vis dėlto tikrą muzikos ekstazę klaipėdiečiai pajuto koncerto pabaigoje, kai nuskambėjo pačios žymiausios A. Mamontovo dainos, tokios kaip „Paskutinis traukinys“, „Marso kanjonai“ bei grupės „Fojė“ kūriniai – „Mėlyni plaukai“ ir „Laužo šviesa“, kurį atlikėjas parašė bevaikštinėdamas pajūriu, Melnragėje, prieš 30 metų.

Nuskambėjus paskutiniam gitaros akordui ir atlikėjui su grupe pradingus tamsiuose scenos užkulisiuose, susirinkusieji dar ilgai jo nepaleido – skanduodami „pakartot“, plodami ir trepsėdami kojomis, salėje užkūrė tikrą emocijų pirtį. Maloniai nustebinti tokia gausa klausytojų ovacijų, uostamiesčio svečiai „suskėlė“ dar keletą senų gerų hitų.

Kokia ta vieno žymiausių lietuvių atlikėjo populiarumo paslaptis? Muzikos melodingumas? Eilių lyriškumas? Vis dar guvus vėjavaikiškumas? Visa tai ir dar daugiau - asmenybės nuoširdumas, tikrumas bei begalinė meilė klausytojui.