50-mečio proga Žilvinas Žvagulis grįžtą į gimtąją Klaipėdą

„Kodėl vasaros estradoje? Ten vyko pirmieji mano koncertai ir yra išlikę patys geriausi prisiminimai... Šitaip noriu sugrįžti į Klaipėdą, nes visą gyvenimą buvau ir liksiu klaipėdiečiu, žemaičiu,“ – tikina atlikėjas, specialiai jubiliejui pristatantis ir naują dainą „Kita diena“.

„Tą dainą gimdėme du metus – tačiau tie, kas ją jau išgirdo, iš karto pasakė – matau, grįžti į Klaipėdą,“ – šyptelėjo Ž. Žvagulis. Koncerte pasirodys visas būrys Lietuvos žvaigždžių ir pačių artimiausių dainininko bičiulių – Ovidijus Vyšniauskas, Česlovas Gabalis, Egidijus Sipavičius, Irena Starošaitė, Eglė Jakštytė, Stasys Povilaitis, Inga ir Arūnas Valinskai, Kęstutis Jablonskis, Rytis Cicinas, Marius Jampolskis, Rondo, Tabasco, Patruliai, el Fuego, Džentelmenai ir kiti.

Atrodytų, kad energija trykštantis atlikėjas niekada nejaus metų naštos. Dabar jis juokiasi, prisimindamas jaunesnįjį save:„Atsimenu, kaip būdamas 40-ties žiūrėdavau į savo vyresnius draugus ir sakydavau – ir kaip jie dar visi išgyvena, jiems gi jau virš 50! O dabar galvoju taip – su kuo aš galų gale, kai man bus 70 metų – jeigu, duok Dieve, tiek išgyvensiu – su kuo aš žaisiu šaškėm, susėdus ant suoliuko? Žinai, kaip rodydavo tarybiniuose filmuose – sėdi pensininkai, žaidžia šaškėm... Taip ir susimąsčiau – su kuo žaisiu aš? O visi tie, su kuriais ir norėčiau žaisti – visi jie bus mano koncerte. Visi iki vieno,“ – laimingas kalbėjo Ž. Žvagulis.

„Paskutinius penkis metus aš kentėjau“

Net ir atidžiai nesekantys Lietuvos pramogų pasaulio gyvenimo žmonės neabejotinai sieja Ž. Žvagulį su neblėstančia puikia nuotaika ir neįtikėtinais siurprizais. Vis dėlto atlikėjas pripažįsta – tai ne visada atspindi jo tikrąją vidinę būseną. „Paskutinius penkis metus aš kentėjau – nuo muzikos buvau pervargęs, idėjų neturėjau jokių, dėl to ir užsiėmiau kita veikla – leidyba, renginių organizavimu ir pan. Galėjau dirbti su kitais atlikėjais, bet pats dainuoti nebenorėjau – nieko nemačiau ir negirdėjau.“ Nepaisant to, dainininkas savo koncertinės veiklos nesustabdė: „ Man viskas buvo nebeįdomu – išeidavau į sceną ir savęs nekęsdavau, dariau tai per prievartą. Tačiau dabar jau jaučiu alkį muzikai, jau jos pasiilgau – todėl labai noriu sugrįžt į sceną pilna jėga ir su trenksmu“.

Tačiau ar pavyko Ž. Žvaguliui pagerinti savo vidinę savijautą? „Nepaisant visko, aš visada esu laimingas. Koks paprastas bachūriukas buvau, toks ir likau. Laimingas aš esu visą gyvenimą. Kas man benutiktų, kiekvieną kartą, kai gyvenime ateidavo blogoji banga, visuomet žinodavau, kad viską tereikia išgyventi. Kai pagalvoju, gyvenime man sekdavosi 50:50 – tada, kai sekasi, svarbiausia yra neužsižaisti, o kai nepasiseka – nepaskęsti. Kiekvienas žmogus turi savą gyvenimo prasmę, bet paprasčiausiai tariant – esame čia tam, kad vienas kitą mylėtume, suprastume ir gerbtume. Tai ir yra mūsų gyvenimo esmė.“

„Klaipėda – mano smegenys, o širdis – Žemaitija“

Vizitine Ž. Žvagulio kortele netruko tapti jo dar 1985-ais metais į Lietuvos pop sceną įnešta naujovė – atlikėjas tapo pirmuoju, populiariąją muziką uždainavusiu žemaitiškai, tad greitai žemaičių kalba dainavo ir visa Lietuva. Nors greit penkiasdešimtmetį švęsiantis dainininkas Vilniuje gyvena nuo 16-kos, savęs jis niekada nėra pavadinęs vilniečiu. Tačiau meilė ir pagarba Vilniui yra didžiulė, nes čia gimė jo visi vaikai ir su šeima Vilniuje praleido dižiąją gyvenimo dalį.

„Esu tikras, kruvinas klaipėdietis, bet su meile žiūriu į Žemaitiją. Tai išugdė mano močiutė ir mano motina, mano tėvas – taip pat žemaitis. Močiutė gyveno Salantuose, ten ir leidau vasaras. Mėgstu sakyti, kad Klaipėda yra mano smegenys, o širdis – tai mano močiutė, Salantai, Žemaitija,“ – pasakoja Ž. Žvagulis.

Atlikėjas pabrėžia, kad šis gimtadienis jam bus išties ypatingas ir skirsis nuo ankstesnių: „Ankstesni gimtadieniai buvo labiau komerciniai reikalai, o šis bus mano širdies ir minčių grįžimas namo, į mano miestą. Labiausiai dėl šios progos džiaugiuosi todėl, kad žinau, kad atvyks visi, kuriems paskambinau. Anksčiau buvo lengviau, dažniau visi susitikdavome, bet daug kas pasikeitė – prasidėjo verslai, pinigai irgi daug ką pakeitė... susitikti vis sunkiau, pasimatome nebent darbuose. O dabar žinau, kad susirinks visa sena chebra,“ – džiaugėsi dainininkas.

„Prieš moterį turiu pasitempti“

Vieną žinomiausių Lietuvos dainininkų scenoje sveikins ir jo žmona Irena Starošaitė. Ž. Žvagulis iki šiol pamena jos siurprizą 40-to gimtadienio proga: „Sudainavusi man savo dovanotą dainą – apie kurią aš nieko nežinojau, mane pirmą kartą taip išmušė iš scenarijaus! – sako, einam truputį į šoną. Na, kamerų daug, neiti negaliu, nors ir nenoriu – išsiveda ji mane iš Palangos vasaros estrados, o prie jos šono stovi oro balionas. Sakau, aš ten tikrai nelipsiu, manęs žmonės laukia, man reikia viską sutvarkyti – bet ji nesiklausė. Ir tada... pakilau į dangų, ir viskas. Viskas įvyko. Nėra nepakeičiamų žmonių, ir reikia baigti tai įsivaizduoti... viskas, kas turi įvykti, įvyksta,“ – savo potyrių negali pamiršti Ž. Žvagulis.

Ko dar I. Starošaitė išmokė savo vyrą per tuos metus kartu? „Aš iki šiol negaliu subręsti iki tokio žmogaus, kokio laukia Irena,“ – juokiasi Ž. Žvagulis. „Nežinau, esu tūsovnas bičas, o mano ribas man parodo vaikai. Jei ne jie, būčiau išvis... oi!. Tai jie man pasako – tėveli, pasižiūrėk į pasą...“

Tačiau čia Ž. Žvagulis greit surimtėja: „Paskutiniu metu vis dažniau pamatau, kad ji labiau stengiasi dėl manęs, negu aš dėl jos. Todėl vienintelis momentas, kai suprantau savo kintantį amžių, buvo atsiradęs supratimas, kad ir aš turiu dėl jos pasistengti. Supratau, kad galbūt kreipiu per mažai dėmesio į jos požiūrį apie tai, kaip turėčiau atrodyti jai – kad pats turėčiau labiau pasirūpinti tuo, koks jai atrodau. Dabar matau, kad prieš moterį turiu pasitempti, negaliu visuomet būti belekoks,“ – šypsosi dainininkas.