Žmogaus kūnas ir peizažai - be ribų

Išvertę iš lotynų kalbos žodį "arbor", parodos pavadinimą verčiame į "medis". Taigi, Edvardai, kas judu atvedė į tą kūrybos medelyną?

Į Greifsvaldą atsikėliau prieš 11 metų, ir pirmas žmogus, su kuriuo susipažinau ir susidraugavau, buvo Ekartas. Dviem skirtingų disciplinų menininkams sunku rasti bendrą kalbą, ieškot kompromisų, jau nekalbu apie patalpas. Sutariame dėl kompozicijos, dėl to, kaip atskleisti ekspozicijos dvasią, nes esame panašios pasaulėžiūros. Ir prie alaus pasišnekame apie meną ir gyvenimą.

Ekartas pajuto mano prigimtines ir krikščioniškas šaknis, lietuvių dievdirbių drožybos tradicijas. Mano dabartiniuose darbuose irgi jaučiama ta dvasia.

Dar būdamas septyniolikmetis Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos ugdytinis, gyvenote ir dirbote su Viliumi Orvydu, jo sodyboje išskobėte savo pirmąją skulptūrą "Kristus". Esate sakęs, kad jokiuose gyvenimo universitetuose nesutikote tokio mokytojo ir žmogaus, kaip jis.

Atsimenu Viliaus fenomeną, jo aura lydi iki šiol. Tas žmogus aplink save sukurdavo sakralią erdvę, kurioje vėrėsi ir budizmo, induizmo, ir krikščioniškoji filosofija, savo vietos po saule ieškojimai. Jis nepripažino jokių kompromisų, radikaliai darė taip, kaip mąstė. Studijos kunigų seminarijoje mano pasaulėžiūrai irgi turėjo įtakos. Ir mano medinius darbus pirkdavo kunigai, iki šiandien gyvenu iš drožybos.

Ką reiškia jūsų skulptūrose į medžio masyvą "įaugusi" žmogelio, pasirėdžiusio baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis, galva ir figūra?

Tas žmogelis - tariamas "aš", o likusios šakos - visa, kas lieka už "aš" ribų, tai gali būti gamta ir visuomenė, net manoo paties mintys ir kūnas, atsiminimai ir norai. Kiekvienas stebėtojas gali su tuo žmogeliu tapatintis savo kūnu, mintimis, atsiminimais ir norais.

Kokios dabar meninės Vokietijos fotografijos tradicijos, paklausėme E. Pšeidlo-Ješkės. Jis sakė, kad šiuo metu tendencijos ateina iš Amerikos, tačiau Vokietijos reportažinė fotografija įgauna daugiau meninės raiškos. Jam dabar taip pat aktualus ne perteikiamas ryšys su daiktais, objektais, kurių fenomeno nebūtina užfiksuoti, nes svarbiau fotografija kaip paveikslas, esaties atspindys. Jo fotografijose nėra nei peizažo linijos, jie - abstraktūs, vengiama detalumo, erdvės matmens, tad kompozicija tampa tarsi atskira erdvė, ignoruojami klasikinio peizažo dėsniai.