Žemaitis nesiliauja stebinti pasaulį

Žemaitis nesiliauja stebinti pasaulį

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Žilviną Kempiną galima vadinti vienu ryškiausių šių dienų lietuvių menininkų pasaulyje. Prestižinę šių metų Lietuvos premiją pelniusio menininko darbai yra buvoję garsiausiose šių dienų pasaulio parodų salėse. O tarptautinis meno žurnalas „Artreviu“ dar 2007 metais įtraukė jį į 25 ateities menininkų, kuriuos būtina žinoti, sąrašą.

 

Net didelio skeptiko šiuolaikinio meno atžvilgiu jo kūriniai nepalieka nuošalėje: jie stulbina fantazija, jie yra įdomūs, švarūs ir gražūs, nors pats autorius, rodos, kalbėdamas apie šiuolaikinį meną, linkęs būdvardį „gražus“ keisti žodžiu „geras“. Vis dėlto jie estetiški. Viena kritikė yra pavadinusi juos net lyriškais (gal šiuolaikiniam mene įmanu palikt ir tautinį atspalvį?)... Jo instaliacijos neprovokuoja, o jei provokuoja, tik gerąja prasme: sunku patikėti, kad, tarkime, iš magnetinės juostelės, tapusios kone skiriamąja menininko žyme, galima sukurti neįtikėtinų objektų: tunelį („Tūba“), kuriuo Venecijos bienalėje 2009 metais Ž.Kempinas atstovavo Lietuvai, kolonas, kurias galėjome matyti ir personalinėje Ž.Kempino parodoje „Vartų“ galerijoje 2011 metais.

Vienam interviu jis yra paaiškinęs: „Linija iš esmės yra informacijos nešėja. Ar tai būtų pieštuko linija, žyminti obuolio kontūrą, ar parkeriu ant popieriaus užrašyta teksto eilutė... Magnetinė juosta ekspozicinėje erdvėje gali būti lengvai suvokiama kaip linija. Be to, ji iš prigimties yra informacijos nešėja. Aš, žinoma, negaliu priversti pieštuko linijos šokti ore, negaliu rašalo linijos išlaisvinti iš popieriaus plokštumos, tačiau galiu tai padaryti su magnetine juosta...“

Šiuo metu galerijoje „Vartai“ Vilniuje veikiančioje parodoje „Viražai“ eksponuojami du nacionalinės premijos laureato darbai. Ši galerija Ž.Kempiną ir pasiūlė apdovanojimui - „Vartuose“ dailininko Ž.Kempino pavardė figūruoja nuo seno.

„Esu vienas iš „Vartų“ galerijos reprezentuojamų menininkų, vertinu galerijos darbuotojų profesionalumą ir kantrybę, dirbant nelabai palankioj terpėj, kur meno rinka tik kuriasi, - kalbėjo „Respublikai“ Ž.Kempinas. - Vienas iš joje eksponuojamų darbų vadinasi „Fontanas“, jis buvo rodytas neseniai Klaipėdoje vykusioje parodoje, o kitas darbas - iš naujos serijos, kurios Lietuvoje niekas nėra matęs“.

Sveikinamas kaip nacionalinės premijos laureatas kalbėjo:

- Noriu atsitokėt... Tai yra pripažinimas ne tik kaip menininko, - tai man labai svarbu, - bet ir savotiškas politinis pripažinimas manęs, kaip emigranto. Kiek tenka skaityt spaudoje, šia tema esama įvairių nuomonių ir daug nesusipratimų. Smagu, kad nėra atsiribojama nuo tų, kas išvažiavo...

- Dažniau turbūt išvykusieji stengiasi pamiršt namus.

- Negalėčiau kalbėti visų vardu, bent jau aš - tikrai ne, tik mes gyvename dviejose erdvėse: ir Lietuvoje, ir čia, sekam įvykius, kontaktuojame su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis, - mes iš tos Lietuvos kaip ir neišvažiavom, mes ją jaučiam. Į Lietuvą vykstu kasmet penkiolika metų nuo pat išvykimo. Nėra buvę tokių metų, kad nebūčiau grįžęs nors trumpam. Dažniausiai vasarą, kai laiko daugiau būna, tik vienąkart esu atskridęs per Kalėdas.

- Ar tokiam menininkui kaip jūs sunku gyvent svečioje šalyje?

- Menininkams yra visur sunku, ar savoj, ar nesavoj šaly, - nenoriu leistis į savigailą, bet skirtingais etapais, skirtingais lygiais vargsta visi. Nėra lengva. Čia ne loterija - bum ir laimėjai, - čia labai daug nematomo darbo, kol rezultatas tampa matomas. Nepriklausomai nuo sėkmės ar nesėkmės, vis tiek darai savo ir atkaklumas vis tiek kada nors atsiperka. Bet tiek Lietuvoj, tiek užsieny yra vienodai sunku. Lietuvoje gal lengviau parodyti rezultatą, bet užsidirbti yra sunkiau arba visai neįmanoma. Užsieny kitos problemos: daug kolekcininkų, daug profesionalių vertintojų, bet ir labai didelė įvairaus meno pasiūla; konkurencija yra žiauri.

- Ar jums svarbi ir piniginė premijos dalis?

- Pinigų kiekvienas žmogus turi turėt pakankamai, kad jų stygius pasaulio suvokimo neiškreiptų. Neturi būti nei per mažai, nei per daug, nes daug pinigų - irgi blogai. Reikia jų tiek, kad galėtum pragyvent be stresų.

- Jūs pragyvenate iš meno?

- Taip, gyvenu iš meno jau kokius šešerius metus. Išlaikau šeimą, vaikus. Ir jei klausėte, ar premijos pinigai svarbu, taip, jie man svarbūs, nes investuosiu į savo naujus kūrinius, naudosiu vaikų mokymui, - auginu du sūnus, Andrių ir Mantą, - Niujorko sąlygomis šeima gan nemaža...

- Su tenykščiais lietuvių dailininkais pabendraujate?

- Lietuvių Niujorke nėra tiek daug, kaip, pavyzdžiui, Čikagoje; mes kartais susitinkame, bet aš pats retai Niujorke būnu, man tenka daug keliaut. O kai nekeliauju, tenka daug dirbti, nebūna taip, kad vakarėliuose visą laiką leistum su draugais. Susitinkam tiktai progomis.

- Ko pasiilgstat Lietuvoje?

- Galbūt gamtos ramybės, labiausiai žmonių, bet dažniausiai ta nostalgija atsiranda prieš grįžtant į namus. O kai čia gyveni, tiesiog dirbi ir stengiesi per daug nesigręžiot atgal, kad nebūtų sunku. Skaitau lietuvišką spaudą internete, nes šiais laikais tai labai paprasta, žinau visas problemas, su žmonėmis ryšius palaikau. Pasaulis yra mažiukas, jūros, marios, kalnai gal žmones ir skiria, bet, turint galvoje šių dienų technologijas, viskas yra čia ir dabar. Lietuviško maisto pasiilgstu. Gal tai skamba kvailokai, bet juk mūsų kūnas irgi yra prisitaikęs prie tam tikro maisto. Aš šitiek metų valgiau mamos maistą, užtat dabar jo ir pasiilgstu natūraliai.

- Kada namiškiai galės jus apkabinti?

- Lietuvoje būsiu per apdovanojimą Vasario 16-ąją. Smagiausia, kad Klaipėdoje gyvenantys mano tėvai, mano sesuo yra sveiki gyvi ir kad su jais galiu pasidalyti šituo įvertinimu.

- Kokie dideli įvykiai, be apdovanojimo, laukia kitąmet?

- Dabar ruošiuosi personalinei parodai Bazelyje. Ji įvyks Tengli muziejuje birželio 4 dieną ir veiks „Art Basel“, didžiausios pasaulio meno mugės, metu, kai profesionalai iš įvairių šalių turės galimybę apžiūrėti mano kūrinius, jeigu jiems bus įdomu. Tai man labai svarbus projektas, ir man labai smagu, kad ta proga muziejaus leidžiamoje knygoje šalia Kalderio premijos galėsiu pridurti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Labai malonus pripažinimas, pačiu laiku, ir juo labai džiaugiuosi.

Trumpai

* Gimė 1969 m. Plungėje. Gyvena ir kuria Niujorke, JAV.

* 1993 m. baigė tapybą Vilniaus dailės akademijoje, 1998-2002 m. studijavo tarpdisciplinį meną Niujorke.

* 1994-1997m. kūrė scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliams „Senė 2“, „Labas Sonia Nauji metai“, „P.S.Byla O.K.“

* Asmeninės parodos vyko San Paule, Paryžiuje, Maskvoje, Vilniuje, Niujorke, Vienoje, Tokijuje ir kt. Vien tik šiemet dalyvavo grupinėse parodose Lenkijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Australijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Danijoje, JAV, Brazilijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Japonijoje...

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder