Žemaičių poetė - Viktorija Daujotytė

Tačiau, jei būčiau žinojęs, kaip viskas pasisuks, vietoj liūdno atodūsio būtų pasigirdęs mano džiaugsmo šūksnis, mat praradę didžią pedagogę, jos vieton gavome puikią poetę.

Pirmadienį Lietuvos rašytojų klube buvo pasitikta nauja V.Daujotytės poezijos knyga „Gyvenu viena“. Tai - antroji jos žemaitiškai parašyta knyga (2010-aisiais išėjo „Balsai ūkuose“ - taip pat rašyta žemaičių dūnininkų tarme ir spausdinta drauge su vertimu į lietuvių kalbą), tačiau jei kalbėtume apie visą grožinę V.Daujotytės kūrybą, derėtų naująją knygą žymėti jau ketvirtuoju numeriu - mat jokiu būdu negalima būtų nutylėti nors ir ne eilėmis rašytų, tačiau su šiąja neabejotinai giminiškų: „Laisvojo mąstymo properšų“ (2012) ir „Perrašų“ (2005).

Turbūt nė nereikia sakyti, kad salė buvo sklidina žmonių, kad tarp jų gausu garsių šalies rašytojų, mokslininkų, buvusių Profesorės studentų, į renginį nepasididžiavo atvykti ir pati televizija - tai Profesorės renginiuose taip įprasta ir natūralu, kad labiau stebintų, jei būtų nutikę kitaip.

Sklandžiai renginį vedė pats tarmiškai poezijai neabejingas poetas Vladas Braziūnas, ne tik publiką, bet ir pačią V.Daujotytę savosiomis įžvalgomis pradžiugino literatūros mokslininkė Brigita Speičytė, žemaitiškai eiles deklamavo poetas Justinas Kubilius, gryniausia dūnininkų tarme kalbėjo knygos leidėja bei joje publikuojamų nuotraukų autorė Danutė Mukienė, žemaitiškas liaudies dainas dainavo Loreta Sungailienė, profesorės eiles (taip pat žemaitiškai) skaitė aktorė Edita Zizaitė...

Išties viskas vyko taip sklandžiai, renginio dalyviai buvo taip kruopščiai pasiruošę, kad kiekvienas jų nusipelno asmeninio pagyrimo ir kiekvienas jų, po teisybei, galėjo virsti pagrindiniu šio kūrybos vakaro akcentu. Tačiau nors pačios pristatomos knygos autorės žodžiui laiko beveik nebeliko, nors ji, žvilgtelėjusi į laikrodį, nusprendė kalbėdama nesinaudoti atsineštų pasirašytų lapų šūsnimi, Profesorė spėjo ištarti žodžius, dėl kurių niekas nesuabejos: tai - renginio kulminacija. Galinga, užburianti, neužmirštama...

Apie save, beje, V.Daujotytė beveik nekalbėjo - vis apie kitus Žemaitijos žmones, kitus rašytojus... Ir apie lietuvių literatūros krikštamotę Žemaitę, ir apie „Jedzę“ iš neseniai išėjusios Romualdo Granausko knygos „Šventųjų gyvenimai“, ir apie fotografą Algimantą Kunčių, ir apie poetą Marcelijų Martinaitį... Tarsi mėgindama rodyti vien taip savo pačios branginamą žemaitiškumo grynuolį, pati kukliai pasilikdama šešėlyje:

„Stebiuosi, kad aštuoniolika metų išbuvusi tam žemės kraštelyje, o dabar - jau tris dešimtis metų nė neturinti pas ką ten sugrįžti - aš viską tebeturiu, viską atsimenu. Tereikia įeiti į kaži kokį atsiminimo lauką ir pasaulis ima skleistis. Tas pasaulis yra ten likusių žmonių - ne mano, aš esu tik ten įsileidžiama, galiu girdėti, matyti, galiu ištarti...

Tą „kitą gyvenimą“ suvokiu kaip nenugyventąjį savo gyvenimą - tarsi atsarginį. Kai prieš tris dešimtis metų apie tai kalbėjomės su poetu Marcelijumi Martinaičiu, paklausiau jo: „Kas būtų su tavimi buvę, jei būtumei likęs savo gimtajame Paserbenčio kaime prie Kalnujų?“ Marcelijus atsakė: „Taip ir būtų buvę. Būčiau dirbęs savuosius darbus, gyvenęs savąjį gyvenimą, vilkėjęs tėvo kailiniais, mūvėjęs jo guminiais batais... Būtų lietingas vakaras. Vesčiausi karvę palei Žemaičių plentą, o tuo plentu autobusu važiuotų V.Daujotytė. Ir nesustotų, neišliptų Kalnujuose, nepaklaustų: „Kur tu čia toks vienišas eini?“

Ir aš save neretai įsivaizduoju gimtinėje pasilikusią. Temokėčiau vienintelę kalbą - žemaičių, kaip mano mama, kaip visos mano giminės moterys. O dabar jau esu dvikalbė ir to nebegaliu paslėpti... Tačiau liko to „atsarginio“ gyvenimo nujautimas, taip mano sąmonės ir neapleidęs. Gal todėl ir jaučiu dabar, kad esu įpareigota tą gyvenimą ginti, grąžinti jam žodžius, žodžius lapkričio vėjui senuose aukštuose medžiuose, daiktams, kurių jau nebėra, žiūrėjimui į labai gilų šulinį...

Kažkas mums yra prisakęs ginti šituos gyvenimus, kelti jų vertę, saugoti atminty, branginti... Ši nuojauta yra svarbi - mes iš tiesų už jos galėtumėm laikytis. Ji galėtų būti mūsų stiprybe.

Prigimtoji tarmė byloja apie pirminį kiekvienam mūsų skirtą gyvenimą, nuo kurio jau esame nutolę, ir vis nuolat klausia: „Ar dar galėtum, ar dar sugebėtumei į jį grįžti?“

Galėčiau. Dar gebėčiau išlaikyti karvytę, kad mokėčiau su ja apsieiti, pasikalbėti. Mokėčiau, kad ir su lopeta, pasisodinti bulvių, svogūnų, morkų... O gal - ir obelį. O gal - dar sulaukčiau ir jos obuolių... Tačiau jeigu patekčiau į sau svetimą kraštą - iš viso šito nieko neišeitų, neturėčiau ten jokių galimybių išgyventi, nes išgyventi teturime galimybę savojoje žemėje. Tardama „mano žemė“ turiu galvoje ne vien Žemaitiją - visą Lietuvą. Juk karvytę mokėčiau ir aukštaitiškai prakalbinti...

Kai mąstai apie tą pirminį gyvenimą, tuomet tampa labai paprasta suvokti, kodėl saugūs jaučiamės savojoje žemėje - juk tik čia turime galimybę gyventi tikrąjį gyvenimą. Todėl ačiū jums visiems, žemaičiai ir aukštaičiai, ačiū visiems mums, kad turime, tausojame ir puoselėjame savo brangiausiąjį turtą - lietuvių kalbą“.

Tai, žinoma, tik Profesorės kalbos citatos. Išklausęs ją visą, pėdindamas pro salės duris, dar šyptelėjau pagalvojęs - po teisybei, net ir knygos nereikėtų, pakaktų šių, iš scenos tartų žodžių, kad V.Daujotytę galėtume be jokių išlygų pavadinti galinga ir mūsų laikui labai svarbia Žemaitijos poete.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“