Ar seniai brandinote mintį emigruoti į sostinę?
Vytautas: Mūsų planai brendo nuo 1978 metų. Mes esam judrūs. Manėme, būsime čia laikinai, ir patvirtinome tiesą, kad nieko nėra stabiliau už laikinumą. O kodėl būtinai Klaipėda? Aš iš Panevėžio, iš J. Miltinio teatro, baigiau studijas Maskvoje. Dabar man pasiūlė solidžius vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre. Vienas didžiausių Lietuvos režisierių Jonas Vaitkus pakvietė vaidinti H. Ibseno "Visuomenės prieše". Rusų dramos teatre kursiu vaidmenį L. Andrejevo pjesėje "Tas, kuris gauna antausius". Mus abu su Velta pakvietė rinkti pirmą aktorinį kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taip turėjo būti, ir nereikia laužyti savęs ir ignoruoti aplinkybių.
O per tuos trisdešimt metų niekur nebūčiau gavęs tokių gerų pamokų. Buvo visko: ir ilgamečio mano stovėjimo scenos kampe su alebarda, kai būdavo gėda atvažiuot į savo gimtinę, kad mokytojai pamatytų perspektyvų mokinį, kuris tiek nedaug yra pasiekęs. Išgyvenau nemalonų nepasitenkinimo jausmą, iš kitos pusės tai brūžino nuo manęs didybę, išdidumą, pasipūtimą, ko tada nesupratau ir priėmiau kaip neteisingą likimą. Paskui supranti, kad neturi purkštauti prieš tau duodamas pamokas, bet dėkingai jas priimti.
Velta: Ir iki šiol buvo abstraktaus galvojimo apie permainas, bet visą laiką buvo įsipareigojimų. Mūsų vaikai vienas po kito baigė mokyklas, vedėme studentus nuo pirmo iki penkto kurso, ir turėjome su jais nueit iki galo. Paskui subūrėme aštuonerius metus gyvavusį Klaipėdos universiteto teatrą "Dramos klasė", suteikėme žmonėms vilčių, tai kaip paliksi, kas su jais bus? Paskui buvo latvių kursas, o paskui viskas baigėsi. Atėjo laisvė, savigraužos nebeliko. Ir tada pasigirdo du skambučiai iš eilės. Ir, aišku, tas Klaipėdos dramos teatro sugriuvimas. Ką daryti, laukti, kol atstatys? Vis dėlto eina mūsų gyvenimas, gražiausias laikas, tampame vis vyresni.
Ar jūsų studentai sėkmingai dirba teatruose?
Vytautas: Neseniai iš Norvegijos atsiliepė Sigita, ilgai tylėjusi, nes tik dabar pradėjo dirbti ne ofise, o teatre su vaikais. Kas dirba teatruose Anglijoje, Rusijoje, Airijoje, čia. Dabar vienai gabiai merginai padedame išvažiuoti į aktorystės magistrantūrą Maskvoje.
Sunku įsitaisyti ir dirbti tiesioginį darbą. Bet yra dar žmogiškų dalykų, kuriuos studentai išmoko iš mūsų ir yra už juos dėkingi. Palaikome ryšius su visų aštuonių laidų atstovais. Vienas garsus režisierius sakė: "Kas iš to, kad aktorius? Svarbu, kad žmogus būtų geras."
Aktorius, režisierius V. Masalskis sakė, kad dabar spektakliai vadinami projektais, jei kas, sako - na, projektas nenusisekė. Ar teatro neištiko savotiška krizė?
Velta: Tie projektai tikrai kelia siaubą. Nelygu, ką turime galvoje, tai gali būti ir įdomių kūrybinių pajėgų sujungimas ir bendradarbiavimas ilgą laiką. Profesionalus žmogus pažins iš karto, kur plaunami pinigai, nedora ir "nečysta". Kyšį gavęs gali apsimesti, kad šito nesupranta.
Režisierius Gytis Padegimas sako, kad aktoriaus preparavimas, teatras turi gydyti sielą. Dar nemačiau nė vieno išgydyto.
Vytautas: Meno, teatro funkcija - katarsio patyrimas, švarinimas, tyrinimas. Socialinis, politinis teatras turi padėti orientuotis, būti "gramatnam", susigaudančiam procesuose, skatinantis būti aktyviam. Arba auklėjamasis, kad žmogus nebūtų chamas, didaktiškas. Man pats gražiausias teatras yra vedantis žiūrovą į nušvitimą.
Televizijų šou daro didelę paslaugą, nes visur Lietuvoj juntamas žmonių sugrįžimas į teatrą. Kurį laiką sėdžiu repeticijose Vilniuje ir, kai tik turiu laiko, lakstau po teatrus, smagu, kai pilnos salės, o "Menų spaustuvėje" karaliauja jaunimas su gražiom akim, su protu, negirtas. Yra teatras nuo velnio, kuris murkdo žmogų ir sako: žiūrėk, kokiame mėšle tu gyveni, ir pats esi niekas. Ir nuo Dievo - kuris kelia į viršų, į dangų, ir sako: duodu tau viltį, daryk ką nors.
Ar vaidinant išlieka žvilgsnis į save iš šalies, gal būna, kad scenoje - tikras, grynas Vytautas Anužis?
Už Piršlio, Generalinio ir Gydytojo vaidmenis J. Vaitkaus spektaklyje pagal G. Grajausko pjesę "Mergaitė, kurios bijojo Dievas", V. Anužis pelnė Auksinį scenos kryžių nepagrindinio vaidmens aktoriaus kategorijoje. |
Vytautas: Išgyvenama savaip, ir ne kiekvienas aktorius yra teoretikas, kad išteoretizuotų savo meną, nes jis yra momentinis. Kai tai vyksta, aktoriaus atitolimas ir sublimacija su personažu labai reliatyviai pagaunama jo paties sąmonės, patiriant subtiliausius dvasios ir sielos virpesius. Kitas aukštos prabos ir orientacijos aktorius net gavęs prastą vaidmenį nesišaipo iš jo ir situacijos, kurioje atsidūrė, nes supranta, ką jam reikia padaryti, supersąžiningai tuo tikėdamas. O visa kita savo meistriškumu ir talentu tempi iki tikros sceninės tiesos.
Kas vyksta viduje - niekas nemoka pamatuoti, nėra tokių įtaisų. O būsena po to? Nebūtinai būdavau linkęs analizuoti. Per repeticijas susidėlioji vaidmenį, santykius, kaip vertini ištisinę liniją, kaip išeini į finalą, - tai profesionalumo dalykai ir labai daug matematikos. Bet tai yra tik karkasas. O paskui tas jo apauginimas dvasia, kad žiūrovas nepamatytų tų griaučių. Jeigu šiuos dalykus iki galo suvoktum, aktoriaus profesijoje nebeliktų meno. Aktorystė yra ir amatas, ir gryna kūryba, kurios paslaptis egzistuoja ir kitose meno šakose.
Kokiais kitais menais mintate, kad nevirtumėte vien teatro katile?
Velta: Pirmiausia svarbu gyvenimas, apmąstymai. Taip - literatūra, dailė. Mes vis dėlto Maskvoje gavome labai gerą išsilavinimą ir supratimą apie profesiją, meną, kultūrą. Supratome, kokia tų dalykų vertė ir kaina. Kas tikra - netikra. Tai iškart davė gerą lygį, ir per gyvenimą ėjome kitaip.
Vytautas: Esame gerai išdresuoti teatro šunys, užuodžiame, ar čia yra šūdas, ar grūdas, ar tiesiog auksas, prieš ką reikia nusilenkti ir nuimti kepurę.
Kaip jūs vienas kitam nenusibostat? Kartu namie, darbe; serialuose vaidinate sutuoktinius. Vytautas toks kunkuliuojantis, reta moteris jį ištvertų.
Velta: Namie kunkuliuoju aš. Nežinau, mes vienas kitą puikiai suprantame; žinome, kada reikia patylėti, nusileisti. Pagaliau galima išeiti į kitą kambarį. Išmokome kartu gyventi. Jausmai visada keičiasi, bet žinote, labai įdomu yra tiesiog gyventi. Toks azartas: ką naujo gyvenimas pasiūlys? Net jeigu reiškiniai būtų negatyvūs, vis tiek žinai, kad iš to išeisi, kažką sugalvosi, judėsi į priekį, už kampo rasi ką nors naujo. Kai grįžtame namo, pirmas klausimas vienas kitam: kas naujo?
Ar nesiutina vyraujanti vadinamoji mirties, vartojimo kultūra?
Vytautas: Mes jos nepriimame ir ignoruojame. Aš nesuprantu vieno dalyko: žmogus žiūri televizorių ir spjaudosi. Arba ateina į teatrą, sėdi, sako: "Koks šūdas!" Kas verčia? Nekrikščioniška žiūrėti laidą, kad pasidžiaugtum, jog kitam yra blogiau. Turi mylėti savo artimą kaip save. Geras knygas galima skaityti ir skaityti.
Kaip pasikeis jūsų gyvenimas, kai išvažiuosite? Būsite pripažinti, pagaliau vertins profesionalūs teatro kritikai.
Velta: Mes visada gyvename savo darbu. Ateina pirmas kursas - nauji žmonės. Jie kaskart yra kitokie, ir kiekvienas iš jų įdomus. Lyg ir žinai kelią, kaip juos vesi, bet yra labai daug improvizacijos. Galvoji, ką jiems duoti, kaip pakreipti, ir pats imi iš jų, ir vėlgi patiri azartą. Išvažiuojant nėra baimės, garbės troškimo, iš principo tas pats bus ir ten, tik kita veiksmo vieta.
Girdėjau atsiliepimų, kad mūsų Dramos teatras spektaklius kepa kaip kiaušinius, pasirenka pjesę ne dėl to, kad sukrėtė, o kad buvo numatyta, apskaičiuota, ar publika eis.
Vytautas: Man medžiagos ieškojimas - svarbiausias procesas, nežmoniškai svarbus. Išdurnėt gali, kai negali surasti tinkamos konkretiems žmonėms, kad jiems būtų įdomu dirbt. Klaipėdos teatro situacija - forsminor. Buvau vienas iš tų, kurie šaukė: "Teatras - tai ne pastatas." Deja.
Buvau Gedimino Pranckūno pokalbio su garsiu režisieriumi liudininkas, kai jis nusižeminęs prašė - tu prižadėjai, kada ateisi statyt spektaklio. O tas: "O kada tu teatrą pastatysi?" To žmogaus atėjimas 80 procentų garantuotų sėkmę. Kodėl žiūrovas turi eiti į tą antipatalpą Žvejų rūmuose? Ten nė vienas geras režisierius neis statyti, nes praloš kad ir turėdamas genialų sumanymą ir energijos - rezultatas bus mizerija. Kam jam mėtyt savo dvasios perlus kiaulėms?
Po vaidinimo "žvejuose" bet kur galiu vaidinti... Kai nesuvaldai erdvės, negali dirbt, negauni net įsivaizduojamo atbalsio iš žiūrovo, esi nevisavertis. Neužtenka visų tavo galių, tu gali "apsikrauti", atsiprašant, bet lieki tik transliuotojas, ne kūrėjas. Kas tokioje erdvėje žiūrės O. Koršunovo repertuarą? Jis kalbėjo: kas bus su vienu įdomiausiu šalies teatru, su stipriausia trupe? Be darbo atrofuojasi aktoriaus organizmas, nes jis - instrumentas, - karščiavosi aktorius.
Ko labiausiai gaila paliekant Klaipėdą?
Vytautas: Mūsų artimiausios, mylimiausios draugės Virginijos. Man publikos labai gaila, sakau nepataikaudamas, ji man brangi, ir mūsų namų.
Velta: Nemenau, kad tai mirtinas visų santykių, ryšių nutraukimas. Reikės - atvažiuosim. Prie jūros nebuvau dvejus metus - nueiname, kai pareiga verčia svečiui parodyti. Toks jausmas, kai ji šalia, ir nereikia. O šiaip pasiilgsiu gryno vėjo nuo jūros.
Rašyti komentarą