Vytautas Bubnys: dabar visiems rūpi nuotykiai ir seksas

Artėjant kasmetinei rašytinio žodžio šventei Vilniaus knygų mugei, „TV publika“ paklausė rašytojo, prozininko, dramaturgo ir eseisto, parašiusio kūrinius „Nesėtų rugių žydėjimas“, „Beržai svyruokliai“, „Mėnesėta naktis ir šešėliai“, „Balandžio plazdėjime“, „Svečias“, „Žaltvykstės“, „Saulėtą vasarą“, Vytauto Bubnio, kaip išlikti knygai šiuolaikinių technologijų laikais.

- Nors jau ilgą laiką kalbama, kad spausdintinis žodis išnyks, nes viskas keliasi į virtualią erdvę, knygos vis dar išlieka skaitomos. Su kokiomis problemomis šiandien susiduria knyga?

- Vis dėlto knyga yra gerokai nustumta į šalį. Pirmoje vietoje yra televizija, antroje - radijas, o trečioje - knyga. Kadaise, sovietiniais laikais, per televiziją, radiją nebuvo ką žiūrėti ir ko klausytis, tai tada žmonių akys masiškai krypo į knygą, ieškojo joje tokių dalykų, apie kuriuos viešai nebuvo kalbama. Potekstės, atvirumas žmogų labai traukė. Ir, žinoma, buvo ta karta, kuri užaugo su knyga, neturėjo daug kitų informacinių šaltinių.

Nors dabar užėjęs į knygyną matai, kad jis užverstas knygomis, pilnos lentynos ir ant grindų dar krūvos sukrautos, surasti lietuvišką knygą sunku. Jos įspraustos ne itin pastebimose vietose. Pirmoje eilėje yra verstinė, nuotykinė, sekso, pažintinė literatūra. Tuo norima patraukti skaitytoją. O skaitytojų, kurie nori pasitobulinti būtent tokiose srityse, visada atsiranda.

- Kaip lietuviška literatūra pristatoma televizijoje?

- Per televiziją nuolat parodomos knygos, kurios pretenduoja tapti geriausiomis metų knygomis. Bet tik tiek. Tai prašmėžuoja kaip reklama, tačiau reikia, kad apie tai plačiau kalbėtų, kad tai girdėtų daugiau žmonių. Galėtų po „Panoramos“ į pokalbių laidas, kur susitinka žmonės, pakviesti rašytojus. O dabar tarsi rašytojų nėra, jie neegzistuoja. Gali būti knygos pačios įdomiausios šiais metais išleistos, bet rašytojų ten nepakvies pakalbėti. Kartais išsodina ir po tris, ir po keturis pašnekovus, galėtų ir rašytojus, ir kritikus kelis pakviesti, keletą knygų aptarti. O dabar televizija eina lengviausiu keliu, paprasčiausiu būdu bando papirkti žiūrovą. Dar per radiją yra literatūrinės laidos, bet ir tai tose laidose paprastai dalyvauja tie autoriai, kurie nelabai kam žinomi. Gal ir drąsu taip sakyti, bet ten dalyvauja antraeiliai autoriai. Žymesnių rašytojų tose laidose labai retai kada atsiranda.

- Kodėl televizijoje dalyvauja tik antraeiliai autoriai?

- Čia gali būti įvairių priežasčių. Nelygu kas organizuoja tas laidas. Jeigu jaunas žmogus, tai jis maždaug savo kartos, dar truputį vyresnius pašnekovus renkasi. Gal tai yra natūralu. Kiek prisimenu savo jaunystės metus, tai, man atrodo, visi būdavo pastebimi vienodai. Visi džiaugdavosi geru kūriniu, nesvarbu, kokios kartos - jaunosios, vyresniosios ar senosios. Niekas nepropagavo užsienio knygų, kaip dabar yra daroma. Net sovietiniais laikais rusų literatūra ne tiek daug buvo propaguojama. Pirmiausia rūpėjo lietuvių literatūra, lietuvių knyga. Visiems svarbiausia buvo lietuvio knyga ir knygos plačiai skambėdavo.

- Ką manote apie televizijoje rodomus kino filmus?

- Filmai irgi daugiausia yra prastos kokybės, „pigūs“, bet jie žiūrovams patrauklūs. Juose yra kažkas tokio, kas patraukia ir menkiausio išsilavinimo neturintį žmogų. Tai detektyvai, filmai apie nusikaltėlių pasaulį. Jie rodomi masiškai. Rimtos laidos nustumiamos į patį vakarą, kai jau visi eina miegoti. Po dešimtos, vienuoliktos ir kartais dvyliktos valandos per televiziją rodomos literatūros laidos. Kam jos rodomos? Kas jas tokiu laiku žiūri? Kam tada jų apskritai reikia? Gal ir yra žmonių, kurie nemiega naktį, bet kiek tokių yra?

Man keista, kad pavakare, vakare jau knygai trūksta laiko. Filmai nustumia rimtuosius dalykus. Gal taip atrodo, kad prieš miegą žmonėms reikia labai lengvai nusiteikti, pasismaginti? Ne vienas skaitytojas man yra prisipažinęs, kad rimtą kūrinį paskaičius nebeįmanoma užmigti, nes knyga verčia žmogų galvoti. Dabar visi ieško lengvo turinio, tačiau jeigu televizija žiūrovų dėmesio neatitrauktų filmais, vietoj to būtų knyga, menas, žmogus kultūrą kur kas labiau pamėgtų. Jis jaustų tam troškulį...

- Kas lėmė, kad knygos mažai skaitomos?

- Jeigu kas kiekvieno Seimo nario paklaustų, ar jie skaito, tai jie, žinoma, viešai pasakytų, kad skaito, nors iš tiesų retas kuris paima knygą į rankas. Retai skaito ir technologijų srities žmonės. Jeigu žmogus stipriai dirba per dieną, nervai įtempti, protas įtemptas, vakare norisi atsipalaiduoti. Bet kad šitie žmonės ir turėdami laiko, net atostogų metu, knygų neskaito. Viskas yra jų kišenėje. Paspaudė mygtukus, žiūri, ir laimingi. Daugiau nieko nereikia. Yra tokia dalis. Ir ji didėja. Ir mes vedame žmones prie šito. Maži vaikai skaito knygas, o paaugliai knygą masiškai nustumia, net ištraukų, gabalėlių nepaskaito, mūsų literatūros klasikų nepažįsta.

- Galbūt mes tokiais laikais gyvename?

- Anksčiau stebėdavomės, kad užsienyje, kapitalistiniuose kraštuose, jauni žmonės mažai skaito. Įvairiose šalyse man yra tekę būti, tai ir anglai, ir prancūzai jau tada mažai skaitydavo. Dabar visa tai atėjo ir pas mus. Prancūzijoje, Anglijoje skaitytojų ratas dar labiau sumažėjo, tačiau ten daug kas daroma, kad knyga būtų žinoma. Jeigu knyga pristatyta gauti rimtas premijas, tai apie tą knygą rašoma, kalbama per televiziją. Premijų nominantai ir laureatai nėra slepiami.

Parengta pagal priedą „TV publika“