Vogtos vinys - greit prekyboje

Poezija

Poetas Mindaugas Valiukas šv. Kalėdų proga dovanų gaus savo poezijos knygą. Kitą savaitę Vilniaus leidykla "Apostrofa" 300 egzempliorių tiražu išleis antrąją 27-erių metų klaipėdiečio rašytojo poezijos rinkinį "Vogta vinis".

Belaukdami naujojo, 100 puslapių storio, šiuolaikinės poezijos leidinio, pasirodysiančio knygynuose iki Naujųjų metų, šnekučiuojamės su jo autoriumi.

- Pirmoji poezijos knyga "Mėnulio keramika" tau pelnė skaitytojų ir kritikos pripažinimą, už ją buvai apdovanotas Zigmo Gėlės premija. Kodėl antrojo poezijos rinkinio teko laukti net penkerius metus?

- Pasirodžius "Mėnulio keramikai" metus laiko nieko nerašiau. Nežinau, kodėl. Gal todėl, kad labai norėjau tą knygą išleisti, o kai pavyko to pasiekti - atsipalaidavau, gal ant laurų užmigau. Pirmoji knyga man buvo didžiulis, šoką sukėlęs įvykis. Kai šokas išblėso, po truputį pradėjau rašyti. Nesu labai produktyvus poetas. Per tuos penkerius metus parašiau labai nedaug tekstų.

Beje, šią, antrąją, poezijos knygą užbaigiau jau kiek seniau, gal prieš pusmetį, ir dabar vėl nerašau eilėraščių.

- Knygos esmė paprastai užkoduojama jos pavadinime. Ką reiškia "Pavogta vinis"?

- Jei dabar atskleisiu, ką reiškia knygos pavadinimas, skaitytojams bus neįdomu (juokiasi). Atsakymas į šį klausimą yra pačioje knygoje.

Kai ką labai sunku sulipdyti, sako "sukalk vinimis". Sudėlioti eilėraščius į knygą man buvo baisus, tragiškas darbas. Todėl teko pasitelkti aukštesniąsias jėgas. Esu joms labai dėkingas.

Pavydžiu tiems žmonėms, kurie neparašę nei vieno eilėraščio jau turi būsimos knygos viziją. Man dar nebuvo taip, kad sugalvočiau pirma knygos koncepsiją, jausčiau knygos struktūrą. Aš rašau tekstus. Kadangi esu labai išsiblaškęs, jie - labai įvairūs tiek stilistiškai, tiek tematiškai, vieni eiliuoti, kiti - ne. Visa tai reikėjo pamauti ant cvieko (Cviekas - neteiktinas žodis, svetimybė iš lenkų kalbos, reiškianti vinį. - Aut. past.).

- O iš kur kriminalinis atspalvis?

- Nemažai toje knygoje kriminalo. Kriminalai - daugelio rašančių žmonių duona. F. Dostojevskio kūryba - geriausias to pavyzdys.

- Maniau, kad Lietuvoje nusistovėjęs poeto lyriko stereotipas...

- Tai tik stereotipas. Šiuolaikiniai poetai padebesiais neplaukioja.

- Jie drabstosi purvais?

- Purvais ir konfeti.

- Ar rašymui reikia ypatingos nuotaikos, sąlygų? Kada tu rašai?

- Atsitinka taip, prieina eilėraštis ir spiria į galvą. Tada aš jį pastveriu už kokios rankos, nosies ir po truputį, po gabalą traukiu ir dėlioju. Čia juokauju.

Iš tiesų, rašau tada, kai eilėraštis man duoda signalą, kad jį reikia rašyti. O kai jau jį nutveri, gali trukdyti visas pasaulis - vis tiek parašysi.

- Kaip apibūdintum savo eilėraščius?

- Jie labai įvairūs, tačiau dauguma - paradoksalios situacijos, istorijos. Pavyzdžiui, situacija - susitinka gatvėje dviese. Kuriu jiems dialogą.

- Bet tai ne eilėraščio, o pjesės konstravimo principas.

- Gal ir ne eilėraščio. Nelabai suku sau galvą dėl literatūros rūšies. Man tai - tekstas, kurį lipdau iš asmeninės patirties, stebėjimų, fantazijos, vagiu iš literatūros, filmų, kalėdinių spektaklių.

Beje, ką tik parašiau ir pjesę. Dar reikia parašyti apsakymų knygą.

- Reikia?

- Reikės, jei gausiu menininko stipendiją, nes jos prašydamas pasižadėjau parašyti daug visokių pjesių ir įvairiausių apsakymų (juokiasi, verkia).

Jurga PETRONYTĖ