Vilniaus knygų mugėje – "Keturi Kukaičiai"

Taip yra literatūroje, o kaip yra muzikoje, tiksliau – dainuojamosios poezijos žanre, gyvuojančiame Lietuvoje jau beveik pusę amžiaus? Atlikėjo, prodiuserio, festivalio „Akacijų alėja“ signataro Virgio Stakėno nuomone: „Šeštojo dešimtmečio pabaigoje – septintojo pradžioje mūsuose gitaristas, išėjęs prieš žmones su gitara ir dar NET NEUŽGAVĘS STYGŲ, jau buvo didvyris“. Taigi, panašu, kad istoriškai dainuojamojoje poezijoje personažu turėjo būti pats kūrėjas-atlikėjas, norintis groti gitara, norintis dainuoti ir taip išreikšti save. „Gitara tuomet simbolizavo labai daug: tai buvo ir ginklas, ir muzikos instrumentas. Vienišas muzikantas, liesdamas gitaros stygas, mušdamas ritmą koja, galėjo įsivaizduoti, jog groja su grupe ar net dar daugiau – su ištisu orkestru!“ (V. Stakėnas „Apie dainuojamąją poeziją“).

Tradiciškai pagrindinis Vilniaus knygų mugės bruožas – plati kultūrinė programa, kurioje šiemet per keturias (vasario 25–28) dienas numatyta apie 400 įvairaus žanro renginių. Viename iš jų – kodiniu pavadinimu „Keturi Kukaičiai“ – vasario 26 d. 12 val. AGATA Muzikos salėje VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ pristatys keturis Alfredo Kukaičio dainuojamosios poezijos albumus. „Bistro“ (tekstai Gintaro Patacko, 2012), „Mudu du“ (Dedikacija Meilei, tekstai Arvydo Ambraso, Onės Baliukonytės, Antano Gailiaus, Antano A. Jonyno, Donaldo Kajoko, Jono Liniausko, Vytauto Mačernio, Marcelijaus Martinaičio, Elenos Mezginaitės, Algimanto Mikutos, Kęstučio Navako, Tomo Venclovos, meilės lyriką skaito Birutė Mar, 2013), „Išėjęs miestas“ (Dedikacija Kaunui, tekstai D. Kajoko ir K. Navako, 2014) ir patį naujausią – „Kajokas“ (tekstai D. Kajoko, 2015).

Poetas, eseistas, prozininkas Donaldas Kajokas: „Tiesą sakant, Alfredo Kukaičio sumanymas išleisti šį CD mane nustebino. Ne tik nustebino, bet ir suintrigavo. Visada įdomu, kaip tavo tekstus perskaito kitas žmogus, o dar ir pasitelkęs muziką, balso ir gitaros dermes. Iš tiesų buvo smalsu, ką kompozicijų autorius mano žodžiuose stengsis išryškinti, o ką garsinėmis struktūromis, intonaciniais niuansais ir pauzėmis pridengti, pritildyti. Ir štai rezultatas – pasirinkti tekstai perskaityti atidžiai ir jautriai.“

Dainų autorius ir atlikėjas Alfredas Kukaitis: „Šis albumas man yra išskirtinis dėl kelių priežasčių. Jame pirmą kartą įkūnytas artimesnis sąlytis su minties ir žodžio meistro Donaldo Kajoko poetika. Mano diskografijoje tai pirmoji plokštelė, kurioje greta vokalo nėra jokių kitų instrumentų, tik klasikinės gitaros. Įraše pirmą kartą skamba dvi lietuvių meistro Kastyčio Petrylos rankų darbo gitaros: CG Latte (2014 m., stygos La Bella 900-B) ir CG Silent (2013 m., stygos Savarez 540-J). Širdingai dėkoju bičiuliams, kurių dėka gimė „Kajokas“. Viliuosi, kad šis albumas ras vietą nūdienos garsyne ir pelnys jautraus klausytojo dėmesį.“

CD leidėjas ir susitikimo iniciatorius Sigutis Jačėnas: „Žinoma, Alfredo Kukaičio pavidalų yra gerokai daugiau – „Kaunas Jazz“ festivalio veidas ir siela, televizijos ir radijo laidų rengėjas, kultūros metraštininkas ir t. t., bet per paskutinius ketverius metus turėjau išskirtinę galimybę pažinti A. Kukaitį kaip keturių dainuojamosios poezijos albumų muzikos autorių, atlikėją ir kaskart buvau priblokštas kukaitiška ištikimybe preciziškai pagarbiam, dėmesingam teksto santykiui-sąskambiui su muzika. Turbūt tai ir yra dainuojamosios poezijos šerdis. Beje, būtent A. Kukaitį galime pagrįstai vadinti termino „dainuojamoji poezija“ Lietuvoje krikštatėviu. Ir tai atsitiko anksčiau, nei savo kūrybinį kelią taip sutiko įvardinti dainuojamosios poezijos METRAS a. a. Vytautas Kernagis. Kviečiu 26 d. į išskirtinį vidudienio susitikimą – atvirą pokalbį – su žmogumi-istorija, dainuojamosios poezijos mohikanu Alfredu Kukaičiu, kuris sutiko gyvai pasidalinti visų keturių albumų fragmentais ir atsakyti į Jūsų klausimus“.

Vietoje P. S. keli A. Kukaičio pastebėjimai apie dainuojamosios poezijos pavadinimo kilmę: „Kai XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje tapo akivaizdu, kad Lietuvoje susiformavo ir gyvuoja naujas, itin savitas, gausią klausytojų auditoriją turintis žanras, buvo būtina tai įvardinti. Kilo dilema: kurti originalų pavadinimą ar „skolintis“ kažkurį iš kitose šalyse vartojamų?  <...> Tuo metu Lenkijoje greta jau seniai ir plačiai vartotų terminų kabaretinė daina, aktorinė daina vis labiau populiarėjo „poezja śpiewana“ (dainuojama poezija). Šio termino autorius – lenkų žurnalistas, kalbininkas bei muzikos kritikas Andrzejus „Ibis“ Wroblewskis (1922–2002). Taip įvardintas žanras sėkmingai rungėsi su popmuzika. Ypač aukštai vertinamas ir populiarus buvo žanro flagmanas Marekas Grechuta (1945–2006), kuriuo nuoširdžiai žavėjausi. Kiek vėliau sužinojau, kad Grechutos įtaką patyrė ir Vytautas Kernagis.

Pasiūliau šį išverstą skolinį. Vytautas Kernagis reagavo santūriai. Net ir šiandien pripažįstu, kad jo abejonės buvo pagrįstos. Juk jis dainavo ne tik pripažintų poetų (Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos ir kt.) eiles, bet ir paties sukurtus poetinius tekstus, kuriuos vadino „paprastais žodžiais“. Dėlto mūsų diskusijos dažniausiai baigdavosi jo fraze „aš dainuoju balades“...

Vis dėlto pavadinimas buvo būtinas. Pirmą kartą terminas dainuojamoji poezija viešai ištartas (ir išgirstas) buvo Kaune. Tuo metu artimai bendravau su kompozitorium Giedrium Kuprevičium, kartu su dainininku Stanislovu Rubinovu parengusiu dainuojamajai poezijai artimą koncertinę programą, kurios pirmąją dalį sudarė Bulato Okudžavos bei Mikaelo Tariverdijevo dainos, o antrąją – paties G. Kuprevičiaus kūriniai. Koncertinėse afišose reikėjo nurodyti žanrą. Kalbėjomės apie tai. G. Kuprevičius pakvietė ateiti į Kauno menininkų namuose rengiamą programos pristatymą ir viešoje diskusijoje pasiūlyti pavadinimą. Pasiūliau. Renginį aprašė spauda. Taip pirmą kartą nuskambėjo sąvoka  d a i n u o j a m o j i   p o e z i j a. Tiesa, plačiai vartoti šį terminą pradėta tik tada, kai jį pripažino Vytautas Kernagis“ (A. Kukaitis „Dainuojamoji poezija. Pavadinimo kilmė“).