Verslas įsiskolinęs kultūrai

- Ar tik ne dėl šių ketinimų ir gimė mintis įsteigti viešąją įstaigą „Culture Live“?

- Taip jau susiklostė gyvenimas, kad gimiau skirtingų kultūrų šeimoje. Mano tėvas kilęs iš Lietuvos, o mama ir močiutė iš Sankt Peterburgo. Nuo pat vaikystės su manimi buvo bendraujama ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, tad, savaime suprantama, kultūros pažinimo spektras neapsiribojo tik Lietuvos kultūra. Lankymasis geriausių atlikėjų koncertuose, muziejuose, koncertų salėse formavo mane kaip asmenybę, svajojau apie panašų kultūrinį gyvenimą Lietuvoje. Vėliau tai ir lėmė apsisprendimą įsteigti privačią koncertinę įstaigą, kuri galėtų suteikti galimybę mūsų žmonėms išgirsti pasaulinio garso muzikus ne tik užsienyje, bet ir savoje šalyje.

- Lietuvos publika jau girdėjo tokių pasaulio įžymybių, kaip Ivo Pogoreličiaus, Ingolfo Vunderio (Ingolf Wunder), Pjero Amojalio (Pierre Amoyali), Aleksejaus Archipovskio, Valerijaus Afanasjevo ir kitų atlikėjų pasirodymus scenoje. Per trejus metus jums pavyko pasiekti neįtikimo populiarumo. Kas padėjo pasiekti tokį lygį?

- Lietuvoje klesti masinės kultūros modelis. Tai verslas - svarbu uždirbti „pinigą“, o turinys lieka antrame plane. Įprasta teigti, kad parduodama tai, ko žmonės nori. Kitaip tariant, yra paklausa - atsiranda ir pasiūla. Šis šūkis tapo toks populiarus, kad kartais galime patikėti, jog taip ir yra. Mano nuomone, viskas veikia kiek kitaip, žmonės vartoja tai, kas jiems yra brukama per įvairius medijos kanalus, „madinga“, „nemadinga“ ir t.t. Bandoma atitolinti žmogų nuo esminių dalykų. Lietuvoje kalbama, kad neverta investuoti į kultūrą, nes tai neatsiperka. Štai čia ir yra problemos esmė. Mes manome, kad viskas turi atnešti greitą pelną. Galbūt, bet tik ne kultūroje. Kultūra yra kaip tikėjimas, viso gyvenimo variklis, kažkas nepaaiškinamai šventa... Kultūra - esminis dalykas, suteikiantis teisę vadintis žmonėmis. Štai tokiais esminiais principais vadovaujasi mūsų įstaiga, todėl per tokį trumpą laiką ir pasiekėme populiarumo...

- Kas jums, kalbant konkrečiau, yra svarbiausia?

- Aš visuomet sakau, kad Lietuvos kultūrinis palikimas yra milžiniškas. Lietuva turi didžiulį potencialą konkuruoti su svarbiausiais pasauliniais kultūros centrais. Mes neturime naftos, tačiau turime įvairių tautų kultūrinį palikimą. Mes gyvename skirtingų tautų sankirtoje, kuri davė pasauliui M. K. Čiurlionį, Jašą Heifecą ir daugybę kitų meno ir mokslo žmonių. Mes turime išnaudoti šį palikimą, tik tai primiršome. Primiršome, nes taip jau susiklostė situacija: karas, okupacija, gabių žmonių emigracija ir daugybė kitų dalykų, kurie nulėmė visą dabartinę situaciją... Mūsų pareiga prisiminti tai, ką turėjome, ir pagaliau ne skaldytis, bet vienytis, sugebėti priimti kitų tautų palikimą ir suvokti, kad tai, ką turime - viskas yra Lietuvos.

- Pastebėjau, kad daug dėmesio skiriate ir labdaros koncertams, kurių lėšos keliauja beglobių gyvūnų organizacijai, o bilietai - vėžiu sergantiems ligoniams.

- Iš tiesų labdaringi renginiai yra viena iš prioritetinių mūsų įstaigos krypčių. Tikiu, kad menas turi galios gydyti žmogaus sielą. O sakoma, jei žmogaus siela sveika, tuomet ir kūnas neserga. Kai buvau paauglys, maniau, kad rimtosios muzikos sritis yra skirta labai mažam būriui žmonių, tačiau laikui bėgant pamačiau, kad pasitelkiant muziką galima prisidėti prie daugybės probleminių sričių sprendimo. Pavyzdžiui, vykdyti švietėjišką veiklą jaunimui, taip pakeliant jų mąstymo, suvokimo lygį, skirti surinktas iš koncerto lėšas sergantiems žmonėms, taip pat prisidėti prie emigracijos mažinimo, suteikiant jauniems profesionaliems menininkams galimybę realizuoti save, kai jie gauna atlygį už koncertą. Ir dar daugybę dalykų galima nuveikti, pasitelkiant muzikos galią.

Kitas mūsų projektas bus vykdomas kartu su labdaros ir paramos fondu „Saulės smiltys“. Mes nuolat rengsime pasaulinio garso atlikėjų koncertus, vienas jų - „The Fine Arts Quartet“ (JAV) koncertas kovo 21 d. Vilniaus miesto rotušėje. Už bilietus surinktos lėšos bus skirtos tuberkulioze sergantiems vaikams. Surinktos lėšos bus panaudotos palatoms įrengti, kuriose bus integruota garso aparatūra ir skambės klasikinė muzika. Idėjų yra tikrai daug, reikalingas tik laikas ir sveikata. Tikiu, kad muzika gydo žmones ir suteikia jiems vilties bei optimizmo.

- Pats esate ne tik „Culture Live“ meno vadovas ir įkūrėjas, bet ir pianistas. Papasakokite plačiau apie savo muzikinę veiklą.

- Šiuo metu groju ką noriu ir su kuo noriu, daugiausia - kamerinę muziką. Praėjusiais metais kartu su legendiniu smuikininku Pjeru Amojaliu atlikau kamerinės muzikos koncertą, šių metų balandį grosiu kartu su pastarojo Elžbietos konkurso nugalėtoju smuikininku Andrejumi Baranovu Vilniaus ir Kauno filharmonijose, taip pat šiais metais kartu koncertuosime Prancūzijoje bei Šveicarijoje. Džiaugiuosi ir projektu su tenoru Rafailu Karpiu. Išleidome nuostabią ir man labai brangią kompaktinę plokštelę - „A Letter from the Past“, kurioje skamba dainos jidiš kalba. Trumpai tariant, esu patenkintas savo koncertine veikla, galimybe bendradarbiauti su puikiais atlikėjais ir realizuoti save skirtinguose muzikiniuose projektuose.

- Žinome, kad tokios veiklos išplėtoti neįmanoma be protingos finansinės politikos, galimų rėmėjų fondų, kitų šaltinių. Kokie jūsų finansavimo principai ir ką galėtumėte patarti kitoms koncertų organizacijoms arba muzikantų vadybininkams?

- Gaila, kad rimtos mecenavimo politikos pavyzdžių Lietuvoje išties mažai... Nesakau, kad nėra asmenų, remiančių kultūrą. Yra, tačiau labai nedaug. Mes, menininkai, dažniausiai dirbame iš idėjos, aukodamiesi, norėdami realizuoti save, kurti kitokį šalies įvaizdį. Kartais darome tai, ko negali padaryti net didžiausi diplomatai. Kadangi menas turi galios sutaikyti tautas ir demonstruoja šalies dvasinę galią bei potencialą, sakyti, jog jis tik „ryja pinigus“, yra absurdas. Menas atiduoda investicijas šaliai su kaupu. Turime didžiulį kultūrinį palikimą, kuriuo labai didžiuojamės. Juk jį kadaise sukūrė žmonės. Jei viso to nebūtų, koks verslininkas iš Lietuvos būtų įdomus Europos partneriams? Jis sakytų: „Aš iš Lietuvos, kurioje nieko nėra.“ Jis tiesiog nebūtų niekam įdomus. Manau, kad Kultūros ministerija šalyje turėtų būti viena svarbiausių, deja, šiuo metu negalėčiau to pasakyti.