Verbų sekmadienį ir popiežius sutiks su lietuviška verba

Švenčių įkarštis

Šiandien verbas rišančių žmonių galima sutikti bet kuriame Lietuvos kampelyje. Žemaitijos ar Suvalkijos verbos - daili kadagių, žilvičių puokštelė, kartais papuošta sausomis gėlytėmis. Kaimyninėje Lenkijoje - įprastos spalvotu ryškiu popieriumi, dirbtinėmis gėlėmis puoštos šakelės, o Vilniaus krašto verbos - kruopščiai supintos, įvairių raštų ir spalvų, su viršūnėlėse išdidžiai pasipūtusiomis smilgų puokštėmis.

Apie tokias verbas niekas nežinotų, jei ne Čekoniškių seklyčios moterys, kurios jau 14-us metus ne tik pina verbas, dainuoja ansamblyje, bet ir keliauja po visą Lietuvą bei kaimynines šalis, siekdamos supažindinti su verbų unikalumu ir prasme žmogaus gyvenime.

Čekoniškių seklyčios vadovė Janina Norkūnienė pasakojo, jog dabar pats švenčių įkarštis.

„Dabar švenčių labai daug turime, po Kaziuko mugės iškart prasidėjo įkarštis besiruošiant verbų sekmadieniui. Čekoniškių ansamblis riša verbas, taip pat dalyvauja įvairiausioje kultūrinėje veikloje. Vyksta koncertai, kur vaidinant pasakojama, iš kur ateina verba“, - renginių gausa džiaugėsi ponia J. Norkūnienė.

Sulaukia dėmesio

Čekoniškių verbų ir buities seklyčioje, kuriai vadovauja ponia Janina, eksponuojami Vilniaus krašto verbų pynėjų įvairių dydžių ir savitų formų kūriniai iš gėlių ir žolynų. Čia yra ir garsioji 640 cm aukščio verba, įrašyta į Lietuvos rekordų knygą, kurią nupynė Čekoniškių seklyčios narė Teresa Michalkevič.

„Verba buvo nupinta Lietuvos vardo Tūkstantmečio minėjimo proga. Dabar ji išmontuota ir yra saugoma Bernardinų bažnyčioje. O seklyčioje turima ilgiausia verba siekia 3 metrų ilgį“, - apie rekordines verbas prabilo ponia Janina.

„Mes turime ir išskirtines Vilniaus verbas, kurios, anot istoriko, siejamos labiau su Kaziuko muge. Tai pirmosios verbos, kuriomis buvo puošiami vežimai. Jos buvo gaminamos iš popieriaus, o kaimo žmogui tais laikais popierius buvo prabanga. Jie važiuodavo į Kaziuko mugę“, - pasakojo J. Norkūnienė.

Pasak jos, iki šių dienų nežinoma, kas pirmasis surišo Vilniaus verbą.

Vilniaus krašto verbos eksponuojamos Sankt Peterburge, Lietuvių namuose. Čekoniškių kaimo moterys rišti verbas nuolat moko moksleivius. Jie čia plūsti pradeda pirmaisiais žiemos mėnesiais.

„Jau nuo pat gruodžio mėnesio pradedamos sudaryti vaikų grupės, kurios ateina mokytis verbų pynimo meno. Kasdien ateina apie 40 darželinukų ir moksleivių. Intensyvios pamokėlės organizuojamos prieš pat Verbų sekmadienį, per vaikų atostogas, vasarą“, - pasakojo J. Norkūnienė.

Žmogiškoji prasmė

Seklyčioje taip pat galima nusipirkti įvairiausių verbų, čia taip pat vyksta edukacinės pamokėlės ir suaugusiems, kur galima pasimokyti verbų rišimo.

„Žmonės atvažiuoja pamatyti, kaip iš tikrųjų ta verba gimsta. Kaip pasakoja etnologai, tai didžiulis ryšys su gamta. Verba - tai žmogus, jo aplinka, būvis, egzistencija, savęs išlaikymas, gydymas, rengimas“, - verbos unikalumą pabrėžė J. Norkūnienė.

Pagrindinė verba Verbų sekmadienį nuo seno buvo nešama pašventinti. Ją sudaro trys komponentai: kadagys, kuris simbolizuoja dangaus jėgą, blinda - pirmoji gyvybės apraiška po žiemos, ir berželio šakelė, kuri prieš tai merkiama į vandenį, kad išleistų lapelius.

„Tai trys pagrindiniai komponentai - dangus, žemė ir požeminis gyvenimas. Tai tam tikras užburtas ratas, kuriame sukasi žmogus“, - prasmę nušvietė ponia Janina.

Unikalus darbas

Vilniaus verbos - tai maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio ant sauso lazdynų koto iš vienos pusės ar aplinkui įtvirtinta įvairių džiovintų žolynų rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš savitai derinamų augalų, sausiukų žiedelių, nudažytų nendrelių, su viršūnėje įrištu smilgų kuokštu. Tradicinės Vilniaus verbos daugiausia pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius, įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės komponuojamos įvairiau. Sostinės apylinkės yra turtingos žaliava, kuri naudojama verboms rišti.

„Paskutinis ledynmetis pro mus labai gražiai praslinko ir paliko įvairiausių žolių ir žolelių rūšių“, - gamtos posūkiais džiaugėsi ponia Janina.

Pasak moters, verbos rišamos pagal tam tikrą simboliką.

Janina kilusi iš Trakų rajono ir dažniausiai ten renka įvairiausias žoleles verboms.

„Žaliavą pynėjos susirenka arba augina pačios. Vėliau verbos natūraliu būdu dažomos“, - atskleidė moteris.

Etnografai žinovai tvirtina, kad verbos - sparčiai besikeičiantis tautodailės žanras. J. Norkūnienė to neneigia, tačiau yra įsitikinusi, kad tradicinės Vilniaus krašto verbos išliks.

„Suprantama, kiekviena kiek kitaip verbas riša, atsižvelgia į pirkėjų poreikius, semiasi naujovių, tačiau yra šeimų, kurios karta iš kartos riša tik tradicines verbas. Vilniaus verbos tampa ne tik religinės šventės atributu, bet ir dekoratyviniu mūsų buities elementu, į užsienį vežamu suvenyru“, - sakė ponia Janina.

Dalyvauja jomarke

Pusantro tūkstančio gyventojų turinčiame Čekoniškių kaime verbas daro 30 žmonių. Beveik visi pardavinėti verbų išsiruošia į Kaziuko mugę, o Verbų sekmadienį - į Lenkų namus Varšuvoje. Verbos dažnai užsakomos suvenyrams, dovanojamos garbingiems svečiams.

Praėjusį ketvirtadienį Čekoniškių moterys išvyko į Varšuvą dalyvauti kasmetiniame Velykų jomarke.

„Tai kasmet organizuojama šventė, simbolizuojanti jojimą į Nazaretą su palmės šakele. Ši šventė švenčiama nuo senų laikų, o mūsų moterys pasipuošia tautiniais drabužiais, dainuoja ir riša verbas“, - kelionės įspūdžiais dalijosi J. Norkūnienė.

Tiesa, ponios Janinos teigimu, dažniausiai verbą tenka šventinti Lenkijoje, nes nespėjama grįžti į gimtinę.

Verba - popiežiui

Janina taip pat atkleidė, jog jos moterytės nupynė verbą naujajam popiežiui Pranciškui.

„1,5 metro verba buvo rišama iš visos širdies“, - darbu gėrėjosi J. Norkūnienė.

Pasak jos, ilgesnės verbos nebuvo galima nupinti, mat jau ji nebūtų atlikusi savo funkcijos ir būtų buvusi labiau dekoratyvinė.

Pati šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Šventąjį Tėvą ir padovanojo jam originalią lietuvišką verbą, kurią specialiai šiai progai surišo Vilniaus krašto verbų pynėjos.

Tiesa, šalies vadovė Čekoniškių seklyčios moterų surištomis verbomis papuošė ir Vatikane esančią lietuvių koplyčią Šv. Petro bazilikoje, kurioje prezidentė apsilankė popiežiaus inauguracijos išvakarėse.

Kokie augalai naudojami verbų rišimui?

Samanos, bruknienojai, pataisai, katpėdėlės, šlamučiai, kraujažolės, kiškio ašarėlės, bitkrėslės, motiejukai, pipirnės, gubojos, darželinės hortenzijos, kukurūzų šluotelės, gelsvalapiai skaisteniai ir daug kitų, kurie džiovinami nepraranda savo spalvos ir formos.

Viršūnėms naudojamos dirsės, nendrės, lendrūnai, paprastosios miglės, baltosios smilgos, šunažolės. Iš viso verbų gamybai meistrai naudoja per 50 įvairių laukinių ir kultūrinių augalų rūšių, o viršūnėms - 11 augalų. Žolynai verboms renkami įvairiausiu metų laiku, ne tik vasarą, nes nuo rinkimo laiko labai priklauso augalų išvaizda ir spalva.

Jie džiovinami pastogėje sukabinti kuokšteliais arba paskleisti - svarbu, kad džiūdami nesusirangytų.

Verbų kompozicijos labai priklauso nuo augalų spalvos. Iki XX a. pradžios dažniausiai buvo naudojami natūralių spalvų nedažyti augalai.

Vėliau pradėti naudoti anilino dažai. Paprastai augalai dažomi per bobų vasarą, kai būna gerai išdžiuvę. Prieš dažymą žolynai išvėdinami lauke, paskui surišti kuokšteliais merkiami į dažus ir džiovinami pavėsyje, pakabinti ant virvučių prie namų sienų.