Verbos – viena iš unikaliausių lietuvių etninės kultūros tradicijų

Mūsų Verbos ir su jomis susijusios apeigos yra senesnės nei krikščionybė ir siekia protėvių išpažintą medžių garbinimą. Medžiams, anksčiausiai pradedantiems sprogti, žilvičiui ir blindei, buvo priskiriama stebuklinga gajumo galia. Lietuviai ypatingai gerbė kadagį bei beržą, todėl ir į verbas dėdavo šių medžių šakelių, tik Vilniaus krašte verbos pinamos iš įvairiausių, bent trisdešimt rūšių žolynų, popieriaus, tašelių, drožlių.

Krikščionybės laikais verbas imta nešti šventinti bažnyčion. Tikint jų apsaugine galia, šventas verbas užkišdavo po balkiu ir laikydavo iki kitų metų, kol parsineš naują.

Velykų laukimas pasideda nuo Verbų sekmadienio. Verba (nuo žodžio virbas) – tai iš augalų šakelių ir gėlių kuriama puokštė. Tikėta, kad sprogstantys ir sužaliavę augalai turi magiškų galių, kad verba paliesti gyvuliai bus sveiki, o žmonės – laimingi ir gražūs. Verbos švenčiamos paskutinįjį sekmadienį prieš didžiausią pavasario šventę Velykas. Pasak tautosakininko J. Balio, ankstyviausias yra esąs paprotys plakti verba linkint gyvasties, sveikatos ir grožio, vėlesnis – gynimasis nuo piktosios dvasios, ypač smilkant.

Gražių idėjų ir sumanymų nestokojanti Švėkšnos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Ingrita Riterienė, pakvietė ne tik neįgaliųjų draugijos narius, bet ir visus norinčius, susirinkti Švėkšnos seniūnijos salėje draugėn ir nusipinti verbą. Nors tikroji verba liaudies papročiuose – puokštelė, suskinta iš gluosnio ir kadagio šakelių – tai anksti pavasarį prabundančių medžių ir krūmų amžinai žaliuojančių augalų šakelės, bet Ingritos sumanymas – papasakoti apie vadinamąsias Vilniaus verbas – savitas įvairiaspalves sausas puokštes ir pamokyti kaip jas pasidaryti. Tokia verba, pasak Ingritos, daugiau ne religinės šventės atributas, o mūsų buities dekoratyvinis elementas.

Šiai edukacinei pamokai sumanytoja ruošėsi pusmetį. Augalus verboms rinko vasarą, kai ryškiausi žiedai ir netrapūs stiebeliai. Džiovino gėles, javų varpas, įvairiausius žolynus, smilgas, kad geriau sudžiūtų, vienus sukabino, kitus paskleidė pastogėje. Samanas rovė vėlai rudenį, o nendrių viršūnes pjovė kai užšąlo ežeriukas, ruošė sausus medinius kotelius. Kai kuriuos augalus net nudažė.

Svarbiausia, pastebi Ingita, nebijoti interpretuoti kuriant įvairiausias kompozicijas iš sausų žiedelių ir įvairiausių džiovintų augalų. Pradėti pinti (rišti) verbą reikia ant sauso medinio kotelio nuo viršūnės. Verba gali būti volelio formos, pūstašonė, plokščia. Pinant patartina derinti dvi spalvas: raudoną ir geltoną; raudoną ir baltą, o kartais labai drąsiai net kelias kontrastingas, tokias kaip raudona, violetinė, žalia, balta ar pilkšva. Būdingiausi motyvai – rombeliai, trikampėliai, smulkūs koreliai. Literatūroje rašoma, toliau tęsė Ingrita, kad Vilniaus verba pinama naudojant apie 30 įvairių augalų rūšių, mes tiek neturime, bet ir iš turimų augalų galima sukurti gražių darbelių.

Verba – tai ne tik žalias augalas, tačiau ir pagoniško tikėjimo simbolis bei svarbi lietuvių kultūros dalis. Verbos – viena iš unikaliausių lietuvių etninės kultūros tradicijų. Norisi pasidžiaugti, kad bendruomenės narių tarpe dar yra jaunų žmonių, tokių kaip Ingrita Riterienė, sugebančių ne tik saugoti ir branginti tradicijas, papročius, bet ir kurti puošmenas bei to meno paslapčių mokyti kitus. Juk kiekvienoje verboje atsispindi pynėjos charakteris, fantazija ir meistriškumas.

Laikas keičia žmones. Senieji papročiai ir apeigos įgauna kitokią prasmę, sąlygotą mūsų dienų kultūros. Vargu, ar daugelis žino, kodėl jis neša šventinti kadagį ar žilvitį, nedaug kas bežino ir tikrąją plakimo prasmę. Paprotys šventinti verbą, o ypač plakti jomis puikiai parodo lietuvių tautos unikalumą bei intelektą.

Vilniaus verbos – vėlesnės kilmės todėl daugiau ir vertinama kaip savita tautodailės šaka. Kaip liaudies meno kūriniai Vilniaus verbos lyginamos su dzūkiškomis juostomis, suvalkietiškomis prijuostėmis, žemaitiškomis šventųjų skulptūrėlėmis. Pasidžiaugti švėkšniškių nupintomis verbomis galima Švėkšnos seniūnijoje.