Valentinas Masalskis: "Kovoju už kiekvieną talentingą žmogų"

"Visi menai turi tarnauti vienam svarbiausiam menui - menui gyventi", - šia Bertoldo Brechto citata Valentinas Masalskis baigė pokalbį su "Vakarų ekspresu". Ir pridėjo nuo savęs: "Tai įsisąmoninę turime suprasti, kad žmonės, esantys aplink mus, nuo verslininko iki darbininko - turi atrasti savyje polėkį, turi prasiveržti, nesvarbu kieno - poezijos, teatro ar kitų meno šakų pagalba". Toks jis, aktorius, režisierius, kartu su savo studentais ir kolegomis siekiantis įkvėpti ir pažadinti mus, įstrigusius amžino išpardavimo kasdienybėje.

"Man nepatogu kalbėti šia tema. Nesu teatro ekspertas, negaliu jo degustuoti. Galiu kalbėti apskritai apie viso teatro ligas ir negerumus, tačiau nenorėčiau kalbėti apie kolegas. Į Klaipėdą atvažiavau kaip svečias, todėl pradėti kritikuoti būtų negražu", - taip trumpam interviu "Vakarų ekspresui" paklaustas, kokia teatro būklė yra Klaipėdoje, sakė profesorius V. Masalskis, surinkęs aktorinio meistriškumo kursą Klaipėdos universitete.

Esate iš Kauno, kurį laiką gyvenote ir dirbote Vilniuje. Viename iš interviu sakėte, kad į teatrą reikia eiti tuomet, kai tau jame kažkas nepatinka, kai nori kažką pataisyti. Taigi, kodėl būtent Klaipėda?

Į Klaipėdą atvažiavau dėl vieno paprasto dalyko - čia nėra daug pasiūlos. Atvažiavau į jaunų menininkų būrį. Šie žmonės nori likti Klaipėdoje ir tapti šio miesto piliečiais. Jie neatvažiavo daryti projekto, jie atvažiavo būti ir dirbti šiame mieste.

Manau, kad didžiausios problemos Lietuvos teatre yra santykis su žiūrovu. Teatras neranda ryšio su paprastu žmogumi. Galima sakyti, kad aš ne atėjau į teatrą, mes su studentais kuriame savo teatrą, ieškome naujo būdo belstis į žmogų. Mes niekam netrukdome ir nieko negriauname. Mes atėjome kurti.

Kartu su manimi taip pat atvažiavo ir dailininkė, scenografė Renata Valčik, choreografė, šokėja Loreta Juodkaitė, kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė. Šie žmonės nori kažką duoti Klaipėdai, nes Vilnius yra perkrautas, persotintas, persivalgęs. Aš kovoju už kiekvieną jauną, talentingą, ieškantį ir darbštų žmogų, kuris nori atvažiuoti į šį miestą. Ir kiekvieną kviečiu tai padaryti.

Teatrui atėjo permainingi laikai. Jis tampa socialus, režisieriai ieško naujų erdvių neapsiribodami teatro scena ar pastatu. Tai parodėte ir gegužės mėnesį rengtame "TrupėsPS" pasirodyme, kuris buvo atliktas gatvėje. Tuomet budinote apsnūdusį uostamiestį. Ar planuojate ir daugiau tokių pasirodymų?

Mes daugelį metų buvome užsiėmę vien savimi. Stebiu žmones "Akropolyje" ir ima atrodyti, kad visą kultūros paletę jie gauna ten. Pradedant muzika ir šviesomis, baigiant gražiu aptarnavimu.

Todėl šiandieninis teatras turi sudominti žmogų. Teatras turi eiti pas žmogų tam, kad žmogus vėliau ateitų į teatrą. Tokia yra mano idėja. Mes pirmieji turime eiti ir sakyti: "Štai, mes, tokie esame." Dabartinė teatro liga, yra tai, kad kuriame lyg patys sau, "Scenos kryžiui" ar keliems išrinktiesiems elito atstovams.

Vedami šių idėjų spalio 12 dieną darysime teatralizuotą senamiesčio turgaus naktį - pabandysime pasiūlyti žiūrovams tai, ką turi Klaipėda, suvešime viską į vieną vietą: nuo teatro, klounų, lėlių teatro atstovų iki dailininkų, muzikantų, šokėjų... Tai bus šurmuliuojantis, eklektiškas vakaras, kuris, jei pavyks, bus organizuojamas ir toliau.

Ar egzistuoja toks reiškinys kaip teatro publika? Kokia ji? Ar ji turėtų būti?

Teatrinė publika turėtų būti, tačiau ją reikia užsiauginti. Juk, pavyzdžiui, yra skaitantieji knygas ir neskaitantieji. Tas pats yra ir su teatru. Žmogų šiuo atžvilgiu reikia pradėti auklėti nuo mažens, žinoma, daug kas priklauso ir nuo įpročių ar skonio. Tarkime, vaikystėje nemėgstame uogos, o subrendę imame ilgėtis jos skonio. Reikia atrasti tuos skonio receptorius.

Žmonės, einantys į teatrą, turi ieškoti prasmės, mąstyti apie būtį. Televizija kasdien mums siūlo išpardavimą ir apakinti idėjos "vartok tai, ką aš siūlau" pamažu įsikalame sau į galvas, kad tai ir yra visa būties esmė.