Užkariauti Europos - su ironija ir "skalpeliu"

Ironiška, bet Klaipėdai, kur tradicinio centro sąvoka buvo suardyta, o senamiestis pasmerktas myriop miesto viduryje išdygus prekybos centrui, bienalėje atstovaus vartotojiškumo temą gvildenantys darbai, kuriuos iš pirmo žvilgsnio palaikai esant nuotraukomis: jų kūrėjas - hiperrealizmo propaguotojas.

"Perfrazuodamas žinomus prekinius ženklus parodau jų absurdą", - trumpai dabartinį savo meninį pomėgį apibūdina dailininkas, puoselėjantis daugybę sumanymų, kuriems įgyvendinti, jo teigimu, tereikia tik laiko. Sritys - skirtingos: anot R. Petrovo, užtenkamai dėmesio skyręs prekinių ženklų demaskavimui, jis ketina imtis "vizualizuoti" psichologo Karlo Jungo iškeltus moterišką ir vyrišką archetipus - anima ir animus.

Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedroje magistro studijas baigęs klaipėdietis verčiasi iš įgytos specialybės. Tačiau kasdienis darbas, anot jo, gimdo daugybę idėjų, kurių ne visos tinka dizaino užsakymams. Tada pagalbos ranką tiesia drobė ir teptukas.

Kuo tave patraukė hiperrealizmo estetika ir kiek šį domėjimąsi skatino tavo senas grafičių pomėgis?

Grafičiams šiandien būdinga įvairovė, jie susiliejo su įvairiais žanrais: grafiniu dizainu, iliustracija ir t. t., yra daugybė jų stilių. Mane visuomet traukė realizmas, nors, be jo, yra ir kitokių įdomių piešimo technikų. Pamėginęs tapybą, supratau, kas man labiau patinka.

Hiperrealizmas lyginamas su fotografija. Tačiau požiūris į tapybą yra labiau sakralus, tikriausiai todėl atsigręžiau į ją po grafičių. Kita vertus, būtų klaidinga manyti, kad pasitraukiau atgal arba esu senamadiškas. Hiperrealizmas yra efektingas. Žvelgdamas į tokį paveikslą žiūrovas patiria susižavėjimą svarstydamas, kaip tai padaryta. Riba tarp fotografijos ir tapybos išnyksta, bet tapyba yra daugiau nei fotografija.

Domėtis tapyba pradėjau 2004-aisiais. Tuomet ėmiau lankyti dailės studiją "Guboja". Iki tol buvau įpratęs prie didelės grafičių apimties ir darbo greičio. Jeigu kalbėtume apie skirtumus, dailininkui grafičiai ir tapyba yra tas pats, kas chirurgui - kirvis ir skalpelis, taigi pasijutau tarsi dirbčiau juvelyrinį darbą. Kita vertus, kadangi turėjau penkerių metų grafičių "stažą", tai padėjo greičiau apsiprasti su drobe ir įgyti įgūdžių.

Koks buvo tavo kelias į "Jaunųjų Europos kūrėjų" bienalę?

Viskas paprasta - netyčia perskaičiau straipsnį apie ją interneto svetainėje Kulturpolis.lt. Užpildžiau paraišką ir išsiunčiau, nieko nesitikėdamas. Per parodos atidarymą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose sužinojau, kad du mano darbai atrinkti. Iš esmės tai vadinčiau savo debiutu, nes iki šiol esu dalyvavęs tik keliose studentiškose parodose Lenkijoje, Rusijoje ir Ispanijoje. Manau, viskas tik prasideda.

Man didelė garbė atstovauti Klaipėdai šiame renginyje. Vėliau sužinojau, kad iš visų Lietuvoje atrinktų darbų mano vieninteliai yra tapybos žanro. Ši žinia man buvo tarsi balzamas, - šypsosi.

Kokios jauno dailininko galimybės skleisti savo kūrybą ir populiarinti vardą?

Klaipėda vis dėlto mažas miestas. Čia žmonės linkę domėtis kažkuo reikalingu, o kitkas daugumai - arba prabanga, arba neįdomu. Panaši situacija - visoje Lietuvoje. Įsteigtas vienas kitas grantas. Todėl gerbiu kuratorius, kurie vis tiek kuria naujus sumanymus ir įrodinėja, kad menas čia - gyvas. Kad ir kalbant apie "Jaunųjų Europos kūrėjų" projektą - Lietuva yra šio projekto partnerė, nors vietoje jos jame galėjo dalyvauti bet kuri kita šalis. Todėl gali būti, kad ilgainiui menas ras kelią į gausesnės publikos širdis.

Kitas klaipėdiečio paveikslas bienalėje - "WC Public" (2009-2010, drobė, aliejus).

Ar esi mėginęs užmegzti ryšių su užsienio galerijomis?

Periodiškai gaunu iš jų kvietimų, svarstau. Išgyvenimo prasme menas turi dvi alternatyvas: pelnyti fondų parama arba būti perkamas, nors ir nėra kuriamas dėl pinigų. Antrasis būdas sudaro sąlygas egzistuoti galerijoms, kurių sėkmingi pardavimai patvirtina menininko aktualumą.

Rinką išmanantys žmonės patarė, kad neverta bendradarbiauti su tomis iš jų, kurios ima mokestį iš menininko už jo darbų pristatymą: jeigu galerija nėra tikra, kad parduos tavo darbą, kaip gali būti tikras ja?

Aktyviai veikia virtualios galerijos. Bet ir pats suprantu, kad, būdamas šiuolaikinio meno kolekcininkas, vargu ar pirkčiau paveikslų internetu: norėčiau ateiti į galeriją, pasižiūrėti darbus iš arčiau, sužinoti daugiau apie autorių. Tai ne tas pats, kas per "eBay" aukcioną užsisakyti vazelę ar batus.

Tradicinį dailininko, kurį šlovė ir komercinis pasisekimas aplanko po mirties, suvokimą šiandien koreguoja aktyvūs konceptualistai, epatažu konkuruojantys su popkultūros žvaigždėmis. Taikaisi į juos?

Tapti žinomu veidu aktualiau scenos žmogui, artistui. Menininkai yra atpažįstami tik tam tikroje bendruomenėje, o publikai dailininko pavardė pirmiausia kelia asociacijų su jo darbais. Tai man nėra aktualu. Jeigu nusifilmuočiau kine - būtų kas kita, - juokiasi. - Iš esmės manau, kad stereotipai šiandien turi mažai bendra su tikrove, ir tam yra įvairiausių ir skirtingiausių pavyzdžių. Kas žino, gal 2Pac'as būtų tapęs dar populiaresnis, jeigu jo nebūtų nušovę.

Informacija

"Jaunieji Europos kūrėjai" - tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, kurioje savo kūrybą pristato jaunoji menininkų karta. Ji išaugo iš kasmetinių Prancūzijos miesto Montružo inicijuotų jaunųjų kūrėjų parodų. Klaipėda šio projekto partnere tapo 2006-aisiais.
Lietuvai bienalėje atstovauja Lina Albrikienė, Ieva Bertašiūtė-Grosbaha, Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Greta Grendaitė, Severija Inčirauskaitė- Kriaunevičienė, Rodionas Petrovas, Darius Šidlauskas ir Renata Vinckevičiūtė.

Šiuo metu bienalėje dalyvauja devynios šalys: Austrija, Italija, Ispanija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija, Vokietija - bei garbės svečio teisėmis tik Prancūzijoje savo autorių darbus pristatysiantys Nyderlandai.

Pagrindinis projekto tikslas yra pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas visuose jo žanruose (tapyboje, skulptūroje, instaliacijose, grafikoje, fotografijoje, videomene ir t.t.). Projekte gali dalyvauti menininkai iki 35 metų, kiekvieno iš jų darbams skiriama apie 3x3 m ekspozicinio ploto.

Bienalė dvejus metus keliaus per 9 Europos šalis. 2012 m. sausio pabaigoje ji bus pristatyta KKKC Parodų rūmuose.