Ugnies palytėti, gintaro apžavėti...

"Vyras dažnai sako: pasiklausk žmonos, bet daryk atbulai, tada visiems bus gerai. Po audringų ginčų išsiskirstome po atskiras dirbtuves", - pasakojo juvelyrė Danutė Tikužienė. Su vyru Algirdu ji užaugino tris sūnus, ir juokauja: du broliai - protingi, inžinieriai, o trečias - kalvis. Kalbinome šią klaipėdiečių menininkų šeimą, kuriai ne žemiški reikalai svarbiausi, bet - kilti į meistriškumo padanges, idant sukurti darbai papuoštų ir praturtintų kitų žmonių namus ir gyvenimus.

Atvertys

Danutė labiausiai vertina gintarą, senesnį ir už Aliaskos auksą. Sako: "Atverdamas gintaro žievę niekada nežinai, ką ten atrasi. Šis mineralas, netgi skaidrus, turi daug atspalvių, jame gali įžvelgti jūros dugną, koralus, žuvis. Viename iš jų atsivėrė mėlynų, žalių, juodų gyslų peizažas - su kriokliu, medžiais, upėmis."

Tautodailininkės vaikystė prabėgo vaizdingame Žemaitijos Eidžiotų kaime. Senelis drožė šaukštus, klumpes, kočėlus, namų apyvokos rakandus. Veždavo parduoti į Luokės jomarkus. Ir vaikaitei leisdavo drožinėti švilpukus. Kartą Danutės paprašė: "Parodyk špygą, o aš išdrošiu." Danutės namai buvo išpuošti tetos siuviniais, nėriniais, o kai teta nusivežė ją į dailės parduotuvę, ji pirmą kartą išvydo gintarinius papuošalus.

Telšių taikomosios dailės technikume (dabar - dailės akademija) mergina susipažino su metalo apdirbimo technologijomis, kompozicija. Dirbdama Klaipėdos dailės kombinate ji kūrė modelius sidabro papuošalams: segėms, žiedams, apyrankėms, paskui juos vežė į Rygą prabuoti, tik tada tos grožybės pasklisdavo po plačiąją tarybų šalį, daugiausia - Rusiją. Kai kombinatas bankrutavo, prasidėjo savęs ieškojimai.

"Galerijoms kūriau sidabro, žalvario papuošalus, karūnas grožio karalienėms, prasidėjus "misių" rinkimams. Vestuvinius žiedus pagoniškais motyvais, su liaudiškais ornamentais - seges folkloro ansambliams. Idėjos kyla savaime, sukasi aplinkui, žiūrint į medžio šaką, įmantrią tvorą ar laumžirgį. Bet labiausiai man patinka kurti krikštynoms: paveiksliukus, pakabukus su angeliukais, sėdinčiais ant debesėlio. Džiazuoju, jaučiuosi pakylėta, ir dirbtuvė prisipildo geros auros, rodos, angelai šiurena sparneliais", - sako Danutė. Dirba ji su respiratoriumi, nors dėl gintaro dulkių pasigavo astmą.

GINTARAI. "Mes su vyru ir sūnais pagalvojame apie tai, kad reikėtų namuose įkurti savo juvelyrikos ir kalvystės darbų muziejų. Viskas priklausys nuo aukštesniųjų jėgų", - sakė juvelyrė Danutė Tikužienė.

D. Tikužienė sako, kad jos sukurtus papuošalus nešioja moterys, turinčios kažkokį "cinkiuką". Respublikinės tautodailės parodos "Aukso vainikas" laureatė, turinti Meno kūrėjo statusą, nesistengia kam nors įtikti, nes per daug myli savo amatą ir yra ištikima liaudies meno tradicijoms, kurios tiesiog kaip kraujas gyslomis srūva. Šaknimis įsirėžęs į gimtąją žemę tas šventas tradicijų medis augina dabarties vizijų šakas ir sprogdina autentiškus pumpurus.

Ugnies varovai

"Kalvėje būti nuostabu: tas triukšmas, liepsna, anglies kvapas... Kaip sakydavo amžinatilsį bočius: "Žalty, geležį aš kaip šūdą raitau." Įkaitini ją ir gali žaisti, jeigu turi minčių. Bet koks metalas - geležis, žalvaris, varis - turi kitokių savybių ir kaprizų, bet yra žmogui pavaldus", - sakė kalvis Algirdas.

Jis, ketverių metų sulaukęs, vasaras leisdavo Gegrėnų kaime, kur išmoko kalbėti žemaitiškai ir kitaip nebenori. Senelis Kazimieras turėjo medinę kalvę aukštu slenksčiu, per kurį vaikas sunkiai persirisdavo, - su savadarbėmis dumplėmis, daugybe neaiškios paskirties rakandų, stalčiukų, ir visa tai darė ją panašią į pragarą. Senelis kaustė arklius, kaldino plūgus. Darbą pradėdavo 4 val. ryto, pažadindamas visą kaimą ir iš šokių vėlai grįžusius jaunuolius. Buvo nedidelis, kresnas, plačiapetis, ir, kai iš šermukšnio išdrožtomis šakėmis pakabinęs didžiulę šieno kaugę vienu ypu sviesdavo ją į vežimą, kartais jos ir lūždavo. Kartą vaikas pasiėmė naujų, brangių vinių ir sukalė jas po obelimi. Grįžęs senelis nebarė, tik nuo to laiko vinis laikė pamerkęs į alyvą. Jėgą, kaip ir tvirtą būdą, sveiką humoro jausmą, Algirdas paveldėjo iš savo bočiaus.

Telšių taikomosios dailės technikume Algirdas kiaurai permatė metalo apdirbimo technologijas. Triūsdamas Klaipėdos dailės kombinate, kur sutiko sau skirtą gyvenimo moterį, įveikė sidabro apdirbimo paslaptis. Nepriklausomybei išaušus tapo bedarbiu, tada su sūnumi Kęstučiu sumanė kurti savo verslą. Vienas juokas buvo patiems pasidirbinti dumples, gręžimo stakles, elektros įrenginius, tik pneumatinį kūjį nusipirko. Ir prasidėjo vartų, tvorų kaldinimas "duetu". Dabar, sakė kalvis, vėl žmonės nori vartų kukliais, saikingai dekoruotais klasikiniais motyvais išraitytų, o ne abstrakčiais ornamentais. Stambiųjų kalvystės dirbinių mada pasaulyje keičiasi maždaug kas penkeri metai, ir jie neatsilieka.

"Po kurio laiko su sūnumi išsiskyrėme, turime dvi dirbtuves. Mat jis mane "strošina", o aš esu lėtaeigis. Nenustosiu dirbti, kol tik ranka pakils, juk nestovėsiu jos ištiesęs", - šypsojosi Algirdas, kuris mėgsta su savo darbais dalyvauti mugėse, mat ten sutinka daug draugų, su kuriais galima "pabliuznyti" ir mintimis mainytis.

Paimi į rankas meistro kuopščiai sukurtas žalvario rožes, tokias tikroviškas, kad nevalingai keli prie nosies pauostyti. Židinio įnagiams jis pritaikė kaulinius ragus, žvakidėse įsitaiso gimtos Žemaitijos akmenys, o jų stiebus apsiveja augalų ar žalčių pavidalo vijos. Kalvis nevengia žmonių sodyboms iškaldinti vorą su grakščiu voratinkliu ar kokį "baiboką", rupūžytę. Ir jie tikrai atrodo jaukesni nei vokiški vienas į kitą baisiai panašūs nykštukai. Kuria ir erdvines kompozicijas. A. Tikužio darbai ne tik intriguoja, jie tarsi tiltai, jungiantys su tautiečių sielų žemynais. Gal tas didysis darbas, neįveikti geležiniai kalnai dar kalvio laukia?

Įkvėpimas

Kęstutis meno pagrindus gavo Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Nelabai jis žavėjosi skulptūra, kol dėstyti nepradėjo skulptorius Algirdas Bosas. Dėstytojas ragino jaunuolį stoti į Vilniaus dailės akademiją, tačiau Kęstutis ėjo tėvų keliais.

"Iš pradžių norėjau būti juvelyras, kaip mama, bet paskui gal kantrybės pritrūkau, gal supratau, kad ne man daryti smulkius dalykėlius, seges, žiedus. Norėjosi kurti labai dideles formas, kurias iškalus, iš tolo matyti", - sakė vyras.

Apie jo rankomis padarytus laiptus žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Kai kurie žmonės nori medinių laiptų su metalo apkaustais, kiti - tik metalinių. Ir Kęstutis savo dirbtuvėje pasiruošia formas, o vėliau užsakovų namuose nuo apačios į viršų lipdo tuos tiesius arba įvijus, suktus laiptus, kol susilipdo. Jaunatviško maksimalizmo kupinam kalviui darbo sėkmė daug priklauso nuo nuotaikos. Būna, kad ant savęs supykęs, pasisukiojęs po dirbtuvę, neria namo.

Pernai Kretingos tautodailininkų mugėje jis pristatė 5 skirtingus savo nukaldintus kryžius. Jį kritikavo, kad trūksta kniedžių, tokių, kokios kaltiniuose kryžiuose buvo senovėje, ir šiais metais kalvis yra pasirengęs pasitaisyti.

"Man patinka priimti iššūkius, įrodyti sau, kad galiu tai, ką galbūt ne kiekvienas kalvis gali padaryti. Kalvystė visais laikais buvo populiari ir reikalinga, žmonės be jos neišsiverčia", - sakė Kęstutis, ant kurio rankų, pradegus pirštinėms, ne kartą kilo pūslės. Betgi vyrą randai puošia...

Su dėkingumu prisimena kalvį Stonkų iš Mažeikių, kuris mokė pajausti metalą savo sielos ir kūno gyvuonimi, nesakydavo, daryk taip ar anaip, tik atlikus darbą išsakydavo savo nuomonę.

K. Tikužio namuose yra jo padaryta metalinė supamoji kėdė, apvalus salono ir televizoriaus staliukai, turėklai, laiptai, vartai ir tvoros.

Jaunas kalvis lanko Klaipėdoje vykstančius tarptautinius kalvių plenerus, ir labiausiai susidraugavo su estais, kurių darbai, anot jo, rimčiausi. Sako, kad neišvengiamai mokaisi iš kitų, tačiau kaldamas kūrinį jį vis tiek padarai savaip, unikaliai. Sveikina kalvių idėją kasmet sukurti bendrą skulptūrą, kuri pastatoma marių krantinėse.

Tą dieną, kai kalbėjomės, Kęstutis kaldino šešiakampius, raitytus šviestuvus, tikrai papuošiančius kieno nors namus.

AMŽINYBĖ. "Regis, kalvio profesija yra amžina. Kiekviename kalvyje dega kitokia ugnis", - sakė kalvis Kęstutis Tikužis.