Tūkstantmečio raitelis ištvėrė pragaro ugnį

"Kultūros uostas" tęsia pasakojimą apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirto paminklo, kuris liepos mėnesį bus pastatytas Klaipėdos senamiestyje, kūrybinį procesą bei jo dalyvius. Šią savaitę iš bronzos buvo išliedinta viršutinė paminklo dalis - raitelis.

Žvelgiant į blizgančias bronzines skulptūras, sunku įsivaizduoti,
kokiame pragariškame karštyje, smarvėje ir dulkėse jos gimsta. "Welcome to Hell" (Sveiki atvykę į pragarą) skelbia užrašas ant krosnies metalo meistro Svajūno Jurkaus dirbtuvėse. Šio pragaro bandymus šią savaitę ištvėrė Regimanto Midvikio paminklo, skirto Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, raitelis.

Kai atvykome į dirbtuves, raitelio dar nebuvo. "Jis atsiras čia", - parodė S. Jurkus į neišvaizdų iš šamotinio molio ir smėlio sulipdytą kubilą. To kubilo viduje, pasirodo, jau buvo raitelio figūra, tiksliau, tuščiavidurė jos forma. Pasijutau kaip Kūlverstukas, nesuprantantis, kaip marmeladą į saldainius įkiša. Menininkai S. Jurkus ir R. Midvikis kantriai išaiškino bronzos liedinimo technologiją.

Kaip bronza į molį patenka

"Paminklo autorius į metalo liejyklą atveža gipsinį kūrinio maketą. Pagal jo formas iš vaško lipdomas tuščiaviduris analogas. Tada vaškinė figūra iš išorės ir iš vidaus storu sluoksniu aplipdoma šamotinio molio, smėlio ir kitų medžiagų mišiniu. Lipdinyje išgręžiama "kraujotaka" - dviejų tipų angos: iš viršaus, skirtos bronzai įpilti, iš šonų - orui išeiti. Objektas apdedamas nedegia medžiaga ir kaitinamas iki 670 laipsnių karščio specialiu įrenginiu, kūrenamu automobilinėmis dujomis. Molis išdega, o jo viduje buvusi vaškinė figūra ištirpsta, palikdama norimos figūros pavidalą", - atskleidžia molinio kubilo paslaptį S. Jurkus.

Mano akivaizdoje jis drauge su R. Midvikiu apčiupinėja jau gerokai atvėsusį "kubilą", su žibintuvėliu pašviečia į skylutes ir nutaria, jog jos reikiamo baltumo. Kubilas išpakuojamas iš nedegios medžiagos ir įstatomas į didesnę metalinę statinę. Tuščios vietos statinėje vėl užpildomos tuo pačiu molio ir smėlio mišiniu.

"Statinę reikia labai kietai užpildyti, kad nebūtų oro tarpų ir neįvyktų sprogimas, nes kai į tuščiavidurį raitelį pilsime bronzą - bus labai didelis slėgis", - paaiškina S. Jurkus ir puse lūpų užsimena, jog šiose dirbtuvėse yra buvę atvejų, kai bronza net per slenkstį tekėjo, kai meistrai ausis apdegė...

"Pagal saugaus darbo taisykles turėtume dirbti su veltinio kostiumais, su šalmais ir akiniais - kaip kosmonautai", - juokiasi S. Jurkus, dėvintis tik paprastus marškinėlius ir darbinį kombinezoną. "Čia pragariškas karštis. Ketverius marškinėlius per dieną pakeičiu. Kartą atėjo čia praktiką atlikti viena jauna menininkė. Apvalių formų mergina skundėsi, jog niekaip negalinti antsvorio atsikratyti. Čia per savaitę ištirpo", - pasakojo apie darbo sąlygas menininkas.

Metalo šamanai

Pragaru vadinamoje krosnyje - daugiau kaip 1000 laipsnių karštis. Tokia temperatūra reikalinga metalui išlydyti. Paminklui ruošiama bronza su alavo, cinko, vario, švino priemaišomis. Priklausomai nuo to, kokiu santykiu maišomi metalai, skiriamos 54 bronzos rūšys. Metalai krosnyje kaitinami specialiame iš grafito pagamintame nedegiame inde, kuris vadinamas tigliu. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirto paminklo raiteliui panaudota 75 kg bronzos. Kiek kitokių medžiagų, menininkai neišduoda.

Taip atrodė Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirto paminklo bronzinis raitelis, ką tik išluptas iš molinio kiauto. Šalia kūrinio R. Midvikis (kairėje) ir S. Jurkus.

"Rusijoje vienuoliai metalo meistrai liedino varpus ir vis jiems nepavykdavo. Pasikvietė jie vieną seną vienuolį, garsų metalo meistrą. Jis atvažiavo į liejyklą, pasimeldė, uždegė žvakes, o paskui jas sumetė į bronzą ir varpai pavyko. Bandė vienuoliai daryti tą patį, bet vis tiek nepavyko. Vienuolio paslaptis buvo ta, jog kartu su žvakėmis jis įmetė į metalą nedidelį gabalėlį fosforo. Ši medžiaga padidina bronzos takumą, metalas ne taip greitai stingsta, - pateikia vieną iš kalvystės alchemijos pavyzdžių S. Jurkus, pademonstruodamas įvairių medžiagų plokšteles, dedamas į tiglį.

- Kaip išsilydžiusią bronzą iš tiglio be jokio piltuvėlio pataikote įpilti į vos kelių pirštų storumo skylutes moliniame kubile? - stebiuosi. "Paprastuoju pataikymo būdu, - juokiasi menininkai. - Skysta bronza ne vanduo, ji tik tokio pločio srovele ir bėga."

"Į raitelio ertmę moliniame kubile sulieta bronza stingsta apie valandą. Anksčiau ištraukti negalima, išbyrės skulptūra kaip žirniai. Iškentėję reikiamą laiką, nudaužome molį su plaktuku ir tik tada pamatome, kaip kūrinys pavyko. Tada nupjaustomos nereikalingos detalės, sutvarkomas ir chemiškai apdorojamas kūrinio paviršius", - pasakoja menininkai.

VAIDUOKLIO skulptūra - dar vienas S. Jurkaus kūrinys, kuris ateityje turėtų atsirasti prie pasukamojo tiltelio.

"Man metalo liedintojai - kaip šamanai. Kiekvienas meistras savų paslapčių turi, nors šiai technologijai - tūkstančiai metų. Antikinės skulptūros, tokie didžiuliai paminklai, kaip Petrui I Maskvoje buvo išliedintos taip pat ir iš karto visu dydžiu, nes dar nebuvo virinimo technologijos. Kūrendavo krosnį dešimt parų, kad pasiektų reikalingą temperatūrą, o paminklus liedindavo didžiulėje, kalne iškastoje duobėje", - priminė liedinimo technologijos istoriją R. Midvikis, kadaise ir pats išbandęs bronzos liedinimą.

"Skulptorius privalo išmanyti technologijas, žinoti, ką įmanoma padaryti, ko - neįmanoma. Kai kurie menininkai visą skulptūrą nuo pradžios iki pabaigos patys daro - ir akmenį tašo, ir bronzą liedina. Aš manau, kad ant dviejų arklių nepasėdėsi. Kadangi kuriu daugiausiai paminklus pagal užsakymus, esu linkęs patikėti šiuos darbus savo srities profesionalams. Kitaip ir neįmanoma, nes nėra laiko. Pats vienas tokį paminklą kurčiau mažiausiai metus laiko", - sako R. Midvikis.

"Tai bus pats didžiausias darbas, išliedintas šiose dirbtuvėse, - teigia S. Jurkus, daugiausiai liedinantis nedideles savo skulptūras. - Savo kūrinį liedinti man labiau patinka nei svetimą. - Jeigu savas nepavyks - tiek jau tiek to, o jei svetimas... Tai didžiulė atsakomybė", - sako skulptorius.

Nesėkmės tikimybė liedinant bronzą, anot pokalbininko, yra apie 10-15 procentų. "Jeigu noriu išliedinti 20 kūrinių, padarau dviem daugiau. Nesėkmė gali ištikti dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, jei molio kubilas su vaškiniu skulptūros maketu gerai neišdega ir lieka jame drėgmės, vėliau įpilta bronza suburbuliuoja ir jos paviršius atrodo kaip pemza", - aiškina menininkas.

Kūrinių neskaičiuoja

S. Jurkus savo dirbtuvėse sukūrė Klaipėdos senamiestį puošiančias skulptūras bei dekoratyvinius elementus: šunį - senamiesčio sargą, peliuką, kompoziciją "Vaikystės svajonė" Kruizinių laivų terminale ir kt. Daugybė dar neatradusių savo vietos ir šeimininkų kūrinių bei jų maketų traukia akį skulptoriaus dirbtuvėse. S. Jurkaus kūryba byloja šį menininką esant labai plačių pažiūrų, nevengiantį pajuokauti.

Dirbtuvių antrajame aukšte įrengtame poilsio kambaryje stalelį laiko besimasturbuojanti bronzinė mergaitė, lentynose išrikiuotos įvairiausios kompozicijos: ilgakojės damos, nukryžiuotojo atvaizdai, Hitlerio galva, granitinis katinukas su bronzine galva ir kt. Šalia kūrinių - menininko sukaupta Antrojo pasaulinio karo atributų, ginklų kolekcija, o kampe - būgnai, kuriuos laisvalaikiu muša 14-metė Svajūno dukra.

Į klausimą, kaip ir kodėl įžengė į kūrybinį metalo pragarą, skulptorius atsako juokais, kad ne jis, o jį profesija pasirinkusi.

Meninį metalo apdirbimą Telšių taikomosios dailės technikume baigęs meistras 13 metų dirbo juvelyru tuometiniame uostamiesčio Dailės kombinate. "Kurdamas papuošalus, panorau padaryti ir vieną kitą didesnį kūrinį. Liedinimo amato paslapčių mokiausi pas Kalvystės muziejaus įkūrėją Dionyzą Varkalį. Ko gero, buvau paskutinis jo mokinys, o 2005-aisiais įsikėliau į šias dirbtuves", - trumpai pasakojo savo kūrybinį kelią S. Jurkus.

Kiek darbų jau išliedino, skulptorius neskaičiuoja. "Jeigu kolekcionuočiau tiglius, kuriuose buvo verdama bronza, - tai neužtektų tos tvoros kuolelių", - mosteli į didžiulę tvorą priešais dirbtuves menininkas.

Jurga PETRONYTĖ