Trys Druskininkų muziejai vienijasi

Privačių muziejų vadovai įvardija tris pagrindinius turistų poreikius: nakvynė, maistas ir įspūdžiai. Kaip kokybiškai šie poreikiai bus patenkinti, toks įvaizdis apie šalį išliks apsilankiusiųjų atmintyje.

Kaip „Vakaro žinioms“ teigė vienas bendro Druskininkų krašto muziejų darbo iniciatorius, vienintelio pasaulyje Šakočių muziejaus įkūrėjas Romualdas Spulis, trys privatūs muziejai įsikūrę ne pačiuose Druskininkuose, o užmiestyje. Kadangi muziejai privatūs, susikooperuoti jiems pavyko per dvi savaites, nereikėjo nueiti jokių biurokratinių kelių.

„Padarėme patrauklią kainą - pirkti bilietą į visus tris muziejus maždaug 20 proc. pigiau nei į kiekvieną atskirai, o kartu vieni kitus viešiname. Manau, tai naudinga tiek muziejams, tiek į Druskininkus atvykstantiems turistams, - sakė verslininkas. - Jei projektas pasiseks, turime minčių ateityje prijungti ir daugiau lankytinų vietų.“

Pasak jo, kažkodėl Lietuvoje manoma, kad pradėjus užsiimti verslu žmogaus širdyje išnyksta patriotizmo jausmas. Tai visiška netiesa. „Aš asmeniškai jaučiu atsakomybę už tai, kokį įspūdį apie Lietuvą išsiveš mano sodyboje apsilankę užsienio turistai“, - teigia R.Spulis.

Nors į privačių muziejų veiklą „rimtosios“ kultūros ir istorijos tyrinėtojai ne visad žvelgia rimtai, R.Spulis sako, kad mintis atidaryti Šakočių muziejų kilo tuomet, kai šakočių kepimo verslas virto gyvenimu, o lietuvių nacionalinės virtuvės istorija - didžiausia gyvenimo aistra.

Šakočių muziejų jis nusprendė atidaryti, kai prieš metus per Druskininkų miesto šventę jo vadovaujamos bendrovės „Romnesa“ meistrai iškepė Gineso rekordų knygoje užregistruotą didžiausią pasaulio šakotį - jį reikėjo kažkur laikyti. Šakočio rekordininko, kuriam iškepti prireikė apie 2,5 tūkst. kiaušinių, tešlos buvo paruošta maždaug 500 kg, aukštis - 3 m 72 cm, jis sveria 86 kg. Prieš tai tokiu pat principu kepamų konditerinių gaminių svorio rekordas priklausė prancūzams (70 kg), o aukščio - švedams (3 m 60 cm).

„Galbūt iš šakočių kepimo nesusikrausi milžiniškų turtų, tačiau mane asmeniškai žeidžia, kai sako, kad šakočiai, mūsų kulinarinio paveldo perlas, anksčiau vadinti raguoliais, nukopijuoti nuo vokiško „bankūcheno“, - pasakoja R.Spulis. - Muziejuje surinkau viską, ką įmanoma sužinoti apie šio deserto istoriją nuo XV amžiaus: receptūras, įrangą, kad įrodyčiau, jog mes esame verti vadintis šakočių tėvyne. Vokiški „bankūchenai“ kepami tuo pačiu principu, tačiau tai visiškai kitoks gaminys.“

Šakočių muziejuje lankytojai gali pamatyti ne tik didžiausią pasaulyje šakotį, bet ir jo istoriją, informaciją apie jo analogus, pamatyti, kaip ir kur jie kepami, grūdo kelią iki miltų, pieno kelią iki grietinės ar sviesto, kurie naudojami šakočiams kepti. Visa tai sudomina tiek vaikus, tiek ir suaugusiuosius.

Medžio skulptorius Antanas Česnulis, kurio sodyboje veikia skulptūrų ir poilsio parkas, sako eksponuojantis tik tuos darbus, į kuriuos jam pačiam gera žiūrėti.

„Drožiu 38 metus, tačiau niekada nekopijavau jokių kitų kūrėjų, nei iš Rytų, nei iš Vakarų, todėl visi apsilankiusieji sako, jog nieko panašaus nėra matę. Net savo paties darbų, kuriuos man teko parduoti, nors ir buvo gaila, neatkartoju. Jaučiuosi atsakingas už kiekvieną parko kampelį, už kiekvieną menkiausią kompoziciją, jei man nors kiek darbas pasirodo ne vietoje ar nebaigtas, tuoj pat jį nuimu“, - teigia A.Česnulis.

„Neturime naftos ar kitų vertingų gamtos išteklių, tačiau mūsų istorija įdomi ir turtinga. Nors joje būta daug liūdnų laikotarpių, mes išlikome ir pakilome, turime tuo didžiuotis“, - tikina Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas.

Privačių muziejų įkūrėjai pripažįsta, kad muziejų susivienijimas įmanomas tik ten, kur nėra konkurencijos, o valstybinių muziejų darbuotojus siūlo skatinti premijomis už papildomai pritraukiamus lankytojus.

„Manau, kad muziejuose turėtų būti daugiau dulkių ant grindų nuo lankytojų batų, o ne ant nelankomų eksponatų“, - juokaudamas sako R.Spulis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“