"Tradicijos, nepritaikomos prie nūdienos, yra pasmerktos"

Viename moksleivių forume internete aptikau tokį dialogą: "Pas mus yra durna pamoka etnokultūra." - "Kas ta etnokultūra? Ką reikia daryti?". Ką reikia daryti, kad etnokultūra nebūtų "durna pamoka", paklausėme Klaipėdos universiteto profesoriaus etnomuzikologo Rimanto Sliužinsko.

Ką jūs manote apie etnokultūros propagavimą mokykloje?

Mes, etnologai, turime suteikti galimybę jaunimui pažinti senąsias tradicijas. Nemanau, kad to turi būti mokoma per prievartą. Mano supratimu, senieji Kūčių, Kalėdų, vestuvių papročiai, tarmė turėtų būti perduodami iš kartos į kartą šeimoje.

Man, skaudu, kad ne visi žmonės domisi senąja lietuvių kultūra, savo krašto praeitimi. Man regis, kad kiekvienam lietuviui, kiekvienam savo krašto patriotui, dera bent šiek tiek žinoti savo krašto tradicijas.

Kodėl etnologai jaunimui atrodo senamadiški?

Etnokultūra yra dvilypė. Viena vertus, mes turime atsigręžti į praeitį. Žiūrėti kaip dainavo, šoko, ką valgė, kaip rengėsi, kaip gyveno mūsų tėvai, seneliai, proseneliai.

Tačiau senąją tradiciją turime suvokti kaip procesą, kuris nesibaigia šia diena. Socialinė aplinka kinta. Šiandien mes negyvename šiaudinėse pastogėse. Kadais pakrikštytą vaiką tėvams paduodavo pro langą, o šiandien devintame aukšte to padaryti neįmanoma. Tradicija turi taikytis prie gyvenimo, kitaip ji - pasmerkta. Jei etnokultūra pradeda kvepėti bobutėmis, vadinasi, ji tapo stiklu uždengta muziejine vertybe.

Kito kraštutinumo link kreipia šiuolaikinės visuomenės atvirumas. Kultūrų maišymasis kelia grėsmę prarasti savąjį identitetą. Vaivorykštė graži, nes ji sudaryta iš įvairių spalvų juostų. Jei skirtingas spalvas sumaišysime, gausime vieną nykią pilką spalvą. Todėl, gyvendami Klaipėdos krašte, negalime užmiršti liuteroniškų giesmių, Dzūkijoje puoselėti grybavimo tradicijas.

Jei šiuolaikinė visuomenė nutolusi nuo senosios liaudiškos kultūros, kaip paaiškinti televizijos laidos "Duokim garo" populiarumą, liaudiškos muzikos ansamblio "Ventukai" pergalę Nacionalinėje muzikos lygoje?

Džiaugiuosi, kad televizija surado masėms priimtiną būdą išpopuliarinti folklorą. Mano manymu, laidai "Duokim garo" ar konkrečiai "Ventukams" sėkmę lėmė parinktas smagus repertuaras bei netradicinis jo pateikimo būdas. Tokie projektai teikia vilčių.

Kaip vertinate neofolkloro grupių veiklą?

Mano sūnus domisi tokia muzika ir vienoje neofolkloro grupėje groja gitara. Man buvo keista, kad jis per metalo muziką sugrįžo prie folkloro. Man patinka Veronikos Povilionienės projektai su džiazo ir kitų, labai tolimų folklorui, muzikos stilių atlikėjais. Kiekvienas ieškojimas yra geriau negu abejingumas ir nieko neveikimas. Laikas parodys, kas priimtina šiuolaikiniam žmogui.

Paminėjote, kaip jūsų sūnus atrado liaudies muziką. Kaip jūs susidomėjote etnokultūra?

Studijuodamas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos akademija) muzikos teoriją ir kompoziciją pas šviesios atminties profesorių V. Juzeliūną susigundžiau dalyvauti dabar jau gerai žinomo folkloro ansamblio "Ratilio" (vad. Z. Kelmickaitė) veikloje. Ansamblyje grojau armonika, tačiau tai buvo ne tik muzika. Mes rengdavome koncertus, vakarones, leisdavomės į dainų žygius. Pavyzdžiui pėsčiomis eidavome iš Musnininkų iki Kernavės nuolatos dainuodami. Tai buvo jaunimo sąjūdis.

Jis paskatino mane studijuoti folklorą. Vėliau net pakeičiau studijų kryptį - pas šviesios atminties prof. J. Čiurlionytę baigiau etnomuzikologijos specialybę. Tai buvo prieš dvidešimt ketverius metus. Nuo tada visą savo veiklą susiejau su etnokultūra.

Esate Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros profesorius, Menų fakulteto Muzikologijos instituto mokslo darbuotojas. Neseniai buvote išrinktas Tarptautinės folkloro festivalių organizacijos CIOFF Lietuvos asociacijos prezidentu. Papasakokite plačiau apie šios organizacijos veiklą.

Tarptautinė folkloro festivalių organizacija CIOFF yra UNESCO sudėtyje nuo 1970 metų. Ji vienija apie devyniasdešimties pasaulio šalių rengiamus ryškiausius folkloro festivalius.

Apie 1987-1988 m. pradėjusios bendrai rengti folkloro forumą "Baltica" Lietuva, Latvija ir Estija tapo šios organizacijos narėmis. Tačiau Vilniaus valdininkų nerūpestingo darbo dėka prieš šešis septynis mes buvome išbraukti iš šios organizacijos. Praeitų metų pabaigoje man teko misija tą nesusipratimą užglaistyti.

CIOFF Generalinės asamblėjos, vykusios 2004 m. spalio mėnesį Anglijoje metu, Lietuvos CIOFF asociacija kartu analogiškomis nacionalinėmis Šiaurės Kipro ir Armėnijos institucijomis buvo vėl pripažinta tikrąja šios organizacijos nare.

Asociacija labai griežtai kontroliuoja, kad jai priklausantys festivaliai populiarintų autentišką, tradicinę liaudies kultūrą, kad juose dalyvaujantys kolektyvai būtų aukšto meninio lygio, kad festivalių organizacija atitiktų gana aukštus kriterijus.

CIOFF priklausančių šalių festivaliai įtraukiami į pasaulinę informacinę koordinacinę duomenų bazę. Organizacija leidžia folkloro festivalių kalendorius. Į 2005-2007 m. kalendorių įtraukti trys Lietuvoje rengiami folkloro forumai - jau minėta "Baltica", Vilniuje vykstantis liaudies instrumentinės muzikos festivalis "Griežynė" bei Klaipėdos etnokultūros centro rengiamas tarptautinis folkloro festivalis "Parbėg laivelis". Tai mane ypač džiugina, tačiau tai tik pradžia. Sieksiu, kad asociacijai priklausytų daugiau Lietuvoje vykstančių tikrai puikių folkloro švenčių.

Jurga PETRONYTĖ