Tikra velniava iš "Meilės, džiazo ir velnio".

Šiandien ironiškai skamba pastaba "žiūrovu pageidavimu" Kauno valstybinio dramos teatro spektaklio J. Grušo "Meilė, džiazas ir velnias" afišose, kuriomis prieš savaitę buvo nuklijuoti Klaipėdos reklaminiai stendai.
Iš tiesų, J. Vaitkaus režisuotas spektaklis, kuriame pagrindinį Beatričės vaidmenį atlieka legendinė aktorė R. Varnaitė, praėjusį penktadienį ir šeštadienį pritraukė pilnas sales žiūrovų, deja... Abi gastrolių dienas po pirmojo spektaklio veiksmo teatro salė buvo pustuštė, o sumaniusieji kultūringai praleisti savaitgalio vakarą, ėjo iš teatro lauk apgailėdami išleistus pinigus už nuotaiką sugadinusį scenos meną bei jo kūrėjus.
Tenka prisipažinti, kad pirmą kartą gyvenime taip pat apleidau salę nesulaukusi spektaklio pabaigos. Pagailo savęs, su užuojauta žiūrinčios, kaip kankinasi aktoriai, pildydami jo didenybės režisieriaus liguistas scenines fantazijas. Močiutė R. Varnaitė kuo rimčiausiai vaidina idealistiškai naivią paauglę ir pagrindinis jos tikslas, rodos, sugraudinti publiką demonstruojant aktoriaus deheroizaciją šiuolaikiniame teatre. Andrių, Luką ir Julių vaidinantys A. Pintukas, L. Laucevičius ir V. Valašinas taip pat apsimetinėja maištaujančiais prieš visuomenę jaunuoliais. Liūdna, nes į aptrintus džinsinius kostiumus ir perukus įvilkti aktoriai, neaišku kodėl "grojantys džiazą" su įrankiais, primenančiais menteles kiaušinienei plakti, besiblaškantys, besinervinantys ir beriantys nieko nesakantį, šizoidinį žodžių kratinį pagal J. Grušą, scenoje atrodo labiau apgailėtini nei verkiantis klounas cirke.
Spektaklio dalyvių sąrašą papildo pirmame scenos plane nuolat besisukiojančios "kekšės". Pagal režisūrinį sumanymą, į seksualius jų judesius sukoncentruotas pagrindinis spektaklio veiksmas, matyt, turėtų pelnyti vaidinimui komercinę sėkmę.
Na, o jei nepatinka nei reikšmingas R. Varnaitės žvilgsnis, nei "kekšių" kojos, scenos dailininkas J. Arčikauskas pasiūlo žiūrėti LTSR kino studijos dokumentinį filmą apie socialistinį lenktyniavimą, spektaklio metu demonstruojamą didžiuliame ekrane virš scenos, ir tapusį, su spektaklio veiksmu nieko bendro neturinčio, gaisrinę imituojančio scenovaizdžio ašimi.
Labiausiai, per 1 val. 10 min, tiek truko pirmasis spektaklio veiksmas, laukiau muzikinių intarpų, sukurtų Vidmanto Bertulio. Jeigu kas nors dar man primintų apie kauniečių teatralų "Meilę, džiazą ir velnią", pasakyčiau įrašykite man to velniško spektaklio muziką. Geriau savaitgalį leisiu namuose, nei eisiu į teatrą.