Tikėjimo argumentas - asmeninė patirtis

Esate Lietuvos sentikių bendruomenės iniciatyvinės grupės pirmininkas. Apie jus sako - meniškos sielos tikintysis. Ką tai reiškia?

Tikėjimas - keista sąvoka, paslaptis, kaip jūs ir aš, ir pats gyvenimas, menas; kuo labiau juos pažįstame, tuo daugiau užsimename mįslių. Kaip antai režisierius Andrejus Tarkovskis, nevaikščiojęs į cerkvę, bedieviškoje epochoje ėmė ir sukūrė vieną geriausių visų epochų filmų "Andrejų Rubliovą". Jo paskaitų klausiausi, kai sakė studentams: "Jūs patys nesuvokiate, kaip tai reikšminga viskas, ką darote. Niekada netapsite didžiais, jei nesuprasite, kad filmas yra poelgis, žygdarbis, o ne bandymas pavyks - nepavyks." Turiu mažai draugų, bet bičiuliavausi su Tarkovskių šeima, buvau poeto, prozininko Michailo Tarkovskio krikštatėvis, beje, krikštijo jį Lietuvoje. Jis metė bohemišką gyvenimą, apsigyveno Sibire ir ten pastatė šventyklą.

Baigėte kinematografijos institutą Maskvoje ir kursinius darbus pradėjote Jakutijoje.

1996 metais atėjau dirbti į Lietuvos kino studijos dokumentikos skyrių, dirbau dokumentininko Roberto Verbos, režisieriaus Arūno Žebriūno asistentu. Man atsibodo tuometė partinė ideologija, genijų gyrimai, nes vieną dieną tu genijus, kitą - tave laidoja. Pradėjau labai rimtai ieškoti sau temų Rusijoje. Vykau į ekspedicijas su geologais, aukso ieškotojais po Jakutiją, ir kalnų, tundros žmonių gyvenimas - žūtbūtinė elnių augintojų, žvejų kova su gamta, erdvė - atvėrė slapčiausius mano sielos slėpinius. Ten sutikau daug puikių dailininkų, rašytojų, atsirado temų filmavimui. Tai tapo mano darbo aikštele.

Esate sakęs, jog kelias, kuriuo kiekvienas einame, yra šventovė. Ir visai nesvarbu, ar tai - iškentėtas gyvenimas, parašyta knyga ar pastatyta bažnyčia. Gali ir nepavykti, gali nutrūkti - kas nors pratęs.

Mano pagrindinė tema - sentikiai, jų dvasininkai, šventovės, ikonų tapytojai, išmintis. Esu iš sentikių šeimos, mano dvasinis tėvas buvo mano senelis Joakimas Archimovičius, pas kurį nuo 5 metų leidau atostogas Ignalinos rajono kaime. 1950 metais ten mačiau paprastą gyvenimą, daug dirbančių, negeriančių žmonių, dar nežinojau, kas ta sentikystė, tik važinėdavome su seneliu ir matėme: čia gyvena tikintys, o čia - nelabai, čia - harmonija, ten - netvarka. Daug vėliau prasidėjo skaitymai, konferencijos, projektai su religinėmis organizacijomis, religinių kalendorių iliustravimas, senų fotografijų restauravimas. Per 40 metų sukaupiau apie 5 tūkstančių fotografijų archyvą. Vilniuje įkūrėme sentikių filmų studiją "Kutenž-rad".

Jums svarbu užfiksuoti visa tai, kas nyksta?

Sentikybė nenyksta. Kai 1653-1666 (beje, trys šešetai - Antikristo ženklas) patriarcho Nikono įsakymu buvo įvesta Rusijos stačiatikių bažnyčios reforma, caro valdžia ją palaikė. Sentikiai buvo paskelbti atskalūnais, atskirti nuo bažnyčios ir persekiojami, kalinami, kankinami, žudomi, iš jų buvo atimti užgyventi turtai. XVII a. II pusėje dalis sentikių integravosi į Lietuvos visuomenę, išsaugodami savo kultūrinį palikimą ir maldos namus, tradicinį pamaldumą, savitą gyvenseną. Jie į Lietuvą atsivežė ypatingą ženklinį - "kablinį" giedojimą, žegnojasi dviem pirštais, pripažįsta senąją liturgiją, knygas ir ikonas. Medinės barokinės cerkvės, išplitusios įvairiose Lietuvos vietovėse, čia gyvuojančios 60 sentikių bendruomenės - mūsų dvasinio gyvenimo realybė.

Plačiau pažvelgus, jus visą laiką domino Rusijos civilizacijos tema.

Mane labai domina pirmieji Jakutijos gyventojai - jukagirai, nykstanti tauta, jų likę vos tūkstantis. Jaučiu pagarbą ir trauką jų menui, kultūrai, mąstysenai, žemei.

Bevažinėjant po Rusijos platybes, išsikristalizavo ir kitos mano kertinės temos - mažų tautelių evenkų, evenų, jakutų atgimimas, likimas. Neatsigėriu jų širdies dosnumu, gilumu, filosofija, požiūriu į šį pasaulį. Jiems tikėjimas buvo apsauga, padėjo išlikti.

Ką manote atradęs tokio, ko kitiems nepavyko? Ar fotografuodamas patyrėte sukrečiančių patirčių? Kaip vertinate šiuolaikinius kūrėjus?

Tikėjimas, viltis ir meilė - didieji atradimai. Nereikia keršyti, kankinti kitus. Mokslininkai dabar kalba apie kosminį protą, civilizaciją. Aš matau daug jaunų režisierių, fotomenininkų, kurie atsispiria globalizacijai, žeminančiai sielų deformacijai, dokumentininkų, kurie visur mato Dievą. Kaip sakė Andrejus Tarkovskis: "Mane veda ranka", ją ir aš jaučiu, o kaip atsiranda kūrinio dermė, kodėl, kaip - paslaptis.

Dvasininkai, sielovadininkai mane pažįsta, pasitiki ir prisileidžia. Nors antai Rusijoje yra tokių sentikių, kurie nepripažįsta kameros nei fotografavimo, sako: "Ką su mumis darote?", jie net pensijos atsisako, gyvena iš to, kuo maitina gamta. Sukrečiančių patirčių, kaip ir paviršutiniško žvilgsnio, nebuvo, aš žinau, kaip reikia elgtis, melstis, kas padeda įveikti bejėgiškumą, abejones - paslaptis.

Mūsų siela - veidrodis, kas yra joje sakralaus, tas ir kūryboje atsispindi. Aš tikiu, kad menas gali pakylėti dvasia, išeini iš fotografijos parodos, ir kažkas lieka, kažkoks įspaudas, kurį gal pajusi tik po kurio laiko. Nereikia skubėti, kaip pasėjus grūdą, lauki meto, kol jis sudygs, kai moters įsčiose subręs vaisius.