"Tik tekantis vanduo yra gyvybė"

"Vaikystėje užmerkdavau akis ir matydavau tokį pasaulį, kurio nemato kiti, tuomet dar nesupratau, kad tai - Dievo dovana. Susikaupęs, žiūrėdamas į žmogų, galiu nupiešti abstraktų jo asmenybės simbolį arba kodą", - sakė autorius. Paklausėme Eugenijaus, ar jis save pavadintų religiniu piligrimu, nes savo kūrybos parodas dažnai rengia ne tik akademinėse bendruomenėse, bet ir įvairių konfesijų atstovams.

"Aš noriu į mus supantį pasaulį įnešti daugiau šviesos, jausmų ir dalykų, kurie mums svarbūs. Šumerų išmintis byloja: "Kaip danguje, taip ir žemėje", o tai pabrėžia, jog mes tiesiogiai sąveikaujame su nematomu pasauliu, ir poveikis yra milžiniškas. Kvantinės fizikos tyrėjai yra susidomėję paaiškinimu, kaip juda atomai: jeigu jie juda nematomi, yra tik dalelės, o jeigu yra stebimi, tai juda jau kaip banga. Mes savo mintimis galime paveikti bet ką. Esame iš vienos materijos, esame vienis - kaip pasaulio atspaudai arba raukšlės. Senovės indėnų epai irgi panašiai aiškino pasaulio sandarą", - sakė Eugenijus.

Anot jo, vanduo turi judėti, kaip ir žmogaus protas bei kūnas, gamta nemėgsta sąstingio, nes tai - mirtis.

Eugenijus, regis, paneigė liaudies posakį "Devyni amatai - dešimtas badas". Žagatpurvių kaimo kapinaitėse jis restauravo tris kryžius, ir, susidomėjęs sakralinio kryždirbių meno paveldo išsaugojimu, piešia Mažosios Lietuvos kaltinius ir lietinius kryžius, tuo pasitarnaudamas istorikams. Dar jis - dailidė, fotografuoja saulėlydžius, mėgsta dziudo sportą, ir pasaulio veteranų varžybose, pernai vykusiose Italijoje, užėmė 5 vietą, o šiuo metu savanoriškai treniruoja vaikus. Kai kas jį laiko aiškiaregiu.

"Aš iškėliau sau tikslą tapti švietėju, galinčiu parodyti žmonėms, kad menas gali atverti ne tik estetinį grožį, bet ir turėti naudos, nes paveikslai gali skleisti energiją ir turėti gydomųjų galių", - sakė Eugenijus. Kryžiais rūpinasi dėl to, kad gimė Klaipėdos krašte ir nori supažindinti žmones su tais reliktais, ir išvydęs juos senosiose kapinėse apdaužytus, atkuria tokius, kokie buvo.

Girdėjusi nuomonių, kad mes, vakariečiai, arba atmetame svetimą kultūrą, norime ją sunaikinti, arba perdėtai garbiname, paklausiau, ką apie tai mano Eugenijus.

"Neseniai skaičiau latvio knygą, kuris surinko baltų kultūros simbolius, tokius, kaip svastika, ir jis sako, kad paskutiniais moksliniais tyrimais įrodyta, jog indoeuropiečių religija atėjo ne iš Indijos į Europą, bet atvirkščiai - baltų religijos šaknis iš mūsų protėvių perėmė jie", - sakė autorius. Kiekvienas mūsų pastebi trauką tam tikriems kito krašto kultūros reiškiniams. Gal kažkada buvome kitos šalies piliečiais, ir mūsų siela sukaupė atmintį, kurios atskiri fragmentai išplaukia į paviršių, ir sukirba pojūčiai.

Ką davė menininkui tikroviška patirtis pagyvenus Olandijoje? Sakė, kad tai unikali šalis, atviri, draugiški žmonės mėgsta gėles ir naujoves. Eugenijus vakarais vaikščiodavo gatvėmis ir galėjo stebėti vakarieniaujančias šeimas prie langų, kurių užuolaidų jos nemėgsta užtraukti. Eugenijus ten pradėjo tapyti didesnio formato drobes. O dabar laukia kiti horizontai...