"Teatras - tai pokalbis su savimi"

Agluonėnų klojimo teatras tiesiog pulsuoja gyvybe ir taip žiūrovus įkvepia ieškoti prasmės, grožio bei gėrio. Visai neseniai teatras pristatė šeštąją savo premjerą (nuo 2013 m.) - spektaklį pagal Bertoldo Brechto pjesę "Motušė Kuraž ir jos vaikai".

Apie teatro "naujagimį"

Spektaklio veiksmas nukelia į XVII a., kai vyko Trisdešimties metų karas. Pagrindinė herojė Ana Firling, vadinama motuše Kuraž (pranc. "drąsa"), yra markitantė, t. y. maisto ir gėrimų pardavėja. Karas yra pagrindinis jos pajamų šaltinis.

Motušė Kuraž neturi jokių iliuzijų ir puikiai supranta, kad karas vyksta grobimo tikslais, ir ji įsilieja į plėšrūnų gretas.

Vis dėlto motušė Kuraž taip pat yra motina, nenorinti, kad jos vaikai žūtų karo ugnyje. Tačiau motinystė ir karas - nesuderinamos sąvokos.

Taigi karas iš jos atima vaikus. Viena, pasenusi, sulinkusi po sunkia kančių našta, ne pralobusi, o atvirkščiai, nusigyvenusi, ji paskutinėje scenoje vėl traukia savo vežimą ir toliau žengia karo keliais, tikėdamasi pataisyti pašlijusią prekybą.

Anot B. Brechto, katastrofų stebėtojai be pagrindo tikisi, kad nukentėjusieji iš to kada nors pasimokys. Pjesės kūrėjas ją rašyti pradėjo 1938 m., kai fašistinė Vokietija jau atvirai ruošėsi karui. Hitlerinė propaganda nuolat tvirtino, kad karas yra naudingas "mažam žmogui", nes atveria jam naujas galimybes, praturtina jį.

"Motušė Kuraž ir jos vaikai" - tai Brechto atsakymas į šią begėdišką militaristų demagogiją, tai buvo įspėjimas vokiečių tautai, kad ji neprisidėtų prie naujo karo kurstymo.

Kuo jus sudomino ši pjesė?

Temos aktualumas. Spektaklyje yra keliamas klausimas, ar įmanoma suderinti karą ir motinystę. Vardan ko vyksta karas? Kodėl žmonės, matydami tą didžiulį absurdą, vis tiek į jį įsivelia? Kodėl jie nepasimoko iš istorijos klaidų?

Šie klausimai yra retoriniai ir atsakymų į juos turi ieškoti patys žiūrovai.

Spektaklį planuojame rodyti tarptautiniame teatrų festivalyje "Artimi" Anykščiuose, apleistoje sinagogoje, vėliau teatrų festivalio "Sielos ilgesys" metu, kuris vyks Palėvenės domininkonų vienuolyne.

Kartais pranoksta ir profesionalus

Prieš dvejus metus Agluonėnų klojimo teatras atšventė savo 30-metį. Kaip keitėsi teatras per visus šiuos metus?

Teatro vadovu tapau prieš trejus metus, o kartu su mano atėjimu į Agluonėnų klojimo teatrą pasikeitė ir aktorių trupė. Kolektyvo gretas papildė gausios jaunuomenės pajėgos.

Taigi nupiešti teatro portretą kol kas pernelyg sunku. Turi praeiti bent 10 metų, kad įvertintum, koks tas naujas teatro veidas.

Šiuo metu teatre vaidina 19 žmonių iš aplinkinių gyvenviečių, Drevernos, Priekulės ir netgi Klaipėdos miesto. Jis kaip magnetas traukia vis daugiau žmonių ir mūsų durys - visiems atviros.

Žinia, jūsų trupės aktoriai yra mėgėjai, kuriems teatras yra, matyt, saviraiškos terpė. Kokių sričių specialistai yra šie žmonės? Kokias gyvenimo istorijas jie nešiojasi su savimi?

Mūsų teatras subūrė įvairių sričių specialistus. Tarp jų yra pedagogų, valdininkų ir netgi klebonas.

Teatras yra mėgėjiškas ir jame vaidinantys aktoriai nėra profesionalai. Tačiau didelis jų noras, veržlumas, žinių troškimas iš tiesų stebina. Pavargę po darbų jie dar kruopščiai mokosi tekstus, gilinasi į personažus.

Vis dėlto turbūt buvo sunku išmokyti prie aktorystės visai neprisilietusius entuziastus?

Na, teko padirbėti. Tačiau pastebėjau, kad mėgėjai kartais suvaidina kur kas paveikiau, natūraliau nei profesionalai. Šis paradoksas verčia susimąstyti: kokia iš tiesų turi būti pedagogika, mokymas, jei profesionalas šiandien kartais suvaidina prasčiau nei mėgėjas?

Teigiate, jog jūsų teatre labai svarbi partnerystė tarp režisieriaus ir aktoriaus. Kūrybos proceso metu jie intensyviai dalinasi idėjomis, mintimis. Kokia atmosfera vyrauja?

Taip, teatre labai svarbu, kad aktoriai su režisieriumi susikalbėtų ir suprastų vieni kitus. Reikia ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Spektaklį kuria bendradarbiavimas. Ir tik šioje bendroje kelionėje atrandi sprendimus, kyla neįtikėtinų sumanymų. O tai, kad nežinai, kaip viskas gali išsivystyti, įkvepia, suteikia procesui prasmę.

Siekia ugdyti žiūrovą

Klojimo teatras davė pradžią senojo teatro atgimimui. Kokią funkciją dabar atlieka ši kultūros kalvė?

Svarbiausia, kad teatras skatintų žiūrovą mąstyti, ieškoti tikrųjų ir amžinųjų vertybių. Manau, jog teatras neturi pataikauti žiūrovui, o ugdyti jį. Tačiau jis neturi ir moralizuoti ar į akis badyti tiesą. Reikia stengtis sukurti dialogą, apeliuoti į žmogaus sielą.

POZICIJA. "Svarbiausia išlikti savimi. Reikia būti ištikimam sau ir savo principams. Nes jeigu atsižadi savęs ir to, kuo tiki, tuomet ko verta tavo veikla?" - klausia Domininkas Malajavas.

Dialogą sukurti pavyksta tik ieškant amžinai aktualių temų. Dėl to taip dažnai mes renkamės klasikos kūrinius.

Nemažai šiuolaikinių teatrų , siekdami pritraukti žiūrovą, stengiasi jį šokiruoti, parodyti tai, ko jis dar nėra matęs. O jūsų spektaklių esmė - skatinti žmones mąstyti. Ar nemanote, kad jie ir taip yra persisunkę nuo kasdienės protinės veiklos?

Galbūt tai tiesa, tačiau kažkas juk turi stengtis žmogų paveikti, įkvėpti. Teatras - tai tarsi galimybė pažvelgti į savo vidų. Tai - pokalbis su pačiu savimi.

Kokie jūsų teatro konkurentai?

Net nežinau. Žinoma, Klaipėdos rajone yra daugiau mėgėjų teatrų, tačiau tarpusavyje mes nekonkuruojame. Šiandien veikia daug teatrų ir teatro mėgėjai gali pasirinkti, ką žiūrėti ir kur eiti. Vieni teatrai šokiruoja, kiti moralizuoja, dar vieni tik pasakoja...

Mes už sveiką konkurenciją, kuri padeda vieni kitiems tobulėti.

Teatro paslaptis traukė nuo paauglystės

Jūs - jaunas režisierius, dar visai neseniai krimtote režisūros mokslus Klaipėdos unversitete. Kas jus patraukė vykti į mažytį kaimą Klaipėdos rajone?

Į Agluonėnus atvykau netikėtai. Tiesiog teatras tuo metu ieškojo vadovo, o aš buvau laiku ir vietoje. Pradėjęs dirbti, susipažinau su paprastais ir nuoširdžiais žmonėmis, kurie nedėvi socialinių kaukių, neturi to vadinamojo "falšyvumo". Natūralumas iš tiesų žavi.

KLAUSIMAI. Sezono naujiena - pagal Bertoldo Brechto pjesę pastatytas spektaklis "Motušė Kuraž". Kūrinyje keliamas klausimas: kodėl žmonės vis dar nepasimoko iš istorijos klaidų? Kadras iš spektaklio. Agluonėnų klojimo teatro archyvo nuotr.

Beje, turiu pripažinti, jog iš šių žmonių pasisėmiau daug reikšmingos gyvenimo patirties. Juk daugelis jų ir vaikų, kai kurie netgi anūkų turi.

Kokie jūsų, kaip režisieriaus, ateities užmojai?

Žmogus planuoja, Dievas juokiasi...

Papasakok, kaip išvis susidomėjai teatru?

Teatro paslaptis mane traukė jau nuo paauglystės. Taigi stojau mokytis teatro režisūros Klaipėdos universitete. Pamenu, studijų metais dėstytojai keitėsi kas pusmetį, nes mūsų kursas buvo tarsi eksperimentinis.

Vėliau baigiau teatrologijos mokslų magistrą pas dėstytoją prof. Petrą Bielskį. Buvo labai įdomu susipažinti su kita savo profesijos puse, kai analizuoji ir vertini kitų kūrybą.

KU Menų akademija kasmet pritraukia vis mažiau studentų. Kaip manote, kodėl?

Tokios tos realijos... Tačiau teatralus, be Klaipėdos, kasmet juk ruošia ir Vilnius, Kaunas, Šiauliai.

Žinia, teatralams Lietuvoje sunku "prasimušti". Kokios aktoriaus ar režisieriaus savybės galėtų padėti jam išsiskirti ir būti pastebėtam?

Manau, jog viskam ateina savas laikas ir galiausiai tave kažkas pastebi. Svarbiausia išlikti savimi. Reikia būti ištikimam sau ir savo principams. Nes jeigu atsižadi savęs ir to, kuo tiki, tuomet ko verta tavo veikla?

MĖGĖJAI. Žinia, Agluonėnų klojimo teatro aktoriai yra mėgėjai. Tačiau, anot teatro vadovo, jie kartais natūraliau ir paveikiau sukuria savo personažą nei profesionalai. Akimirka iš spektaklio pagal Kristijono Donelaičio "Metai. Rudens gėrybės". Agluonėnų klojimo teatro archyvo nuotr.

O kūrėjai neturėtų prisirišti prie geografinės vietos. Nesvarbu, kur tu kuri, svarbiausia, kokias vertybes deklaruoji.

Kas tau yra labiausiai sektinas pavyzdys teatre?

Galbūt būsiu nepopuliarus sakydamas, kad man labai patinka Eimunto Nekrošiaus kūryba. Juk jo spektakliai gilūs, prasmingi, juose slypi daug filosofijos, paslapties, metaforos, simbolių. Ši teatro kalba man labai artima.

Trumpa Agluonėnų klojimo teatro istorija

Agluonėnų klojimo teatras įsikūrė 1983 m. etnografinės sodybos kluone. Jo įkūrimo iniciatoriai buvo "Jaunosios gvardijos" kolūkis ir jo pirmininkas A. Treigys bei tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų liaudies teatro režisūros studentai, vadovaujami dėstytojo doc. Petro Bielskio.

Agluonėnų klojimo teatras buvo pirmasis klojimo teatras, įsikūręs sovietmečiu. Jis davė pradžią senojo lietuvių teatro atgimimui. 1988 m. gruodžio mėn. suteiktas Liaudies teatro vardas.

Tais pačiais metais Agluonėnuose surengta pirmoji Lietuvos klojimo teatrų krivūlė - festivalis. Jos metu pirmą kartą Klaipėdos rajone sovietmečiu buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Krivūlė kas penkeri metai vėl sugrįžta į Agluonėnus. Agluonėnų klojimo teatras - nuolatinis krivūlių dalyvis ir daugkartinis laureatas.

Agluonėnų klojimo teatro atidarymo metu pirmąjį spektaklį - "Elegija Jonui Biliūnui" pagal Petro Venclovos novelę suvaidino Klaipėdos fakultetų Liaudies teatro režisūros katedros studentai (režisierius P. Bielskis).