Tautodailė: nuo austų takelių iki šaldytuvo magnetukų

Sovietmečiu tautodailės prekiniu ženklu buvo dailės kombinatai - pramonės ir tradicinių amatų hibridai originalių aksesuarų mėgėjams tiekė originalias seges, stilizuotais raštais puoštas pirštines, odines apyrankes bei kitokius tautodailininkų dirbinius.

Šiandien populiariausia tautodailės raiškos erdve tapo per įvairias šventes vykstančios mugės, nuolat kiršinančios tradicijų mėgėjus ir laisvosios rinkos šalininkus, kurie su liaudies meno vėliava prekiauja kiniškais pakabučiais su akelėmis nuo nužiūrėjimo, angeliukų skulptūrėlėmis ir kitokiais niekučiais.

Savo ruožtu tradicijų puoselėtojai skatina ne tik pirkėjus, bet ir pačius amatininkus sugrįžti prie šaknų ir išgryninti lietuviško suvenyro sąvoką, pastaraisiais dešimtmečiais atskiestą galingo kičo. O tradicinių organizacijų neaplenkia įprasti konfliktai dėl privatizacijos ir vadovų veiklos skaidrumo.

Perrinko antrai kadencijai

Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) Žemaitijos skyrius, vienijantis Klaipėdos, Gargždų, Palangos, Kretingos, Nidos, Tauragės, Šilutės, Skuodo tautodailininkus, šiuo metu turi 487 narius. Dauguma jų - brandaus amžiaus, jaunimo - mažiau.

Gausiausios sekcijos - gintaro ir metalo apdirbimo. Beje, būtent kalvių gretose daugiausia jaunų žmonių. Tekstilės sekcija: siuvinėjimas, mezgimas, audimas - nyksta. Mažėja ir medžio apdirbimo meistrų.

Vis dėlto skyriaus pirmininkė Vida Šmitienė, neseniai vykusioje ataskaitinėje-rinkiminėje konferencijoje perrinkta antrajai kadencijai, tikisi, kad tradicinė organizacijos veikla nenutrūks. "Kai 2006-aisiais buvau išrinkta pirmininke, buvo sunkūs laikai. Atleidome tris darbuotojus, kuriems turėjome išmokėti išeitines kompensacijas - pinigus joms teko skolintis. Tačiau pamažu atsistojome ant kojų - šiuo metu skolų neturime", - sakė pirmininkė.

LTS Žemaitijos skyrius dar iš sovietinių laikų turi tris nekilnojamojo turto objektus - "Marginių" saloną Teatro aikštėje bei du namelius Aukštojoje gatvėje. Pastaruosius organizacija nuomoja - viename iš jų šiuo metu veikia senienų krautuvėlė, kitame - V. Šmitienės dukteriai priklausanti suvenyrų parduotuvė. Kampelį "Marginiuose" nuomojasi dizaino firma.

Pastatuose Aukštojoje gatvėje organizacija įrengė dujinį šildymą - investicija buvusi didelė, tačiau veiksminga. Šiuo metu puoselėjamas planas - pakeisti seną ir neekonomišką "Marginių" šildymo sistemą, dėl kurios žiemą gaunamose sąskaitose puikuojasi tūkstantinės sumos, bei atnaujinti visą saloną, rimto remonto nemačiusį kone nuo atidarymo.

Per 2010-uosius organizacija surinko per 100 tūkst. litų pajamų. Didžiausią dalį - 45 tūkst. litų - iš patalpų nuomos, apie 25 tūkst. litų - iš prekybos. 8 tūkst. litų sudarė nario mokestis: 25 litai per metus - nedirbantiems, 30 litų - dirbantiems (iki 70 metų).

Daugiausia išlaidų - per 31 tūkst. litų - teko organizacijos darbuotojų (pirmininkės, pardavėjos bei buhalterės) algoms, antrojoje vietoje - mokesčiai už šildymą bei lėšos einamajam remontui, sudariusios per 10 tūkst. litų.

Po konferencijos redakcija bendravo ir su pirmininkės veikla nepatenkinta tautodailininkų sąjungos atstove (vardas ir pavardė redakcijai žinomi. - Aut. past.). Pasak pokalbininkės, pradžioje veikli buvusi skyriaus vadovė pastaruoju metu yra apleidusi tautodailininkų telkimą, organizacijos veikla tolydžio panėši į privačios įmonės funkcionavimą, kur rinkliavos "maitina" vieną kišenę, rinkimų procedūros vyksta ne iki galo skaidriai, o minėtuosius pastatus vis ketinama parduoti.

V. Šmitienė su jai metamais priekaištais nesutinka. Jos teigimu, pakartotinė kadencija patvirtina jos įgytą autoritetą ir sėkmingą darbą, o pastabas išsakiusio asmens pozicija jai žinoma iš anksčiau. Parduoti pastatų Aukštojoje gatvėje, pokalbininkės teigimu, šiuo metu neplanuojama, mat laikas tam nesąs palankus.

Dėl prekybos - rūpesčiai

V. Šmitienė tapti organizacijos nariais kvietė visus, kurie tapo, lipdo bei piešia. Narystė sąjungoje neprofesionaliems, bet protėvių tradicijas tęsiantiems kūrėjams atveria galimybę pristatyti savo kūrybą bendrose parodose, lengvatinėmis sąlygomis dalyvauti įvairiose mugėse, rasti bendraminčių.

Šiemet LTS Žemaitijos skyrius tradiciškai vyks į Kaliningradą - gavus miesto biudžeto paramą projektui, skyriaus atstovai važiuos į šventę, kurioje galės prekiauti bei demonstruoti amatus. Tai - daugiausia jaunesnių amatininkų priedermė, nors yra ir išimčių: į 9-ąją dešimtį įkopęs meistras Vilius Butvilas iki šiol keliauja į tokio pobūdžio renginius ir smalsuoliams demonstruoja gintaro apdirbimą primityvia technologija.

Balandžio 30-ąją kūrėjai bei publika bus kviečiami dalyvauti renginyje Palangoje - sudarius sutartį su kurorto Viešbučių ir restoranų asociacija, čia vyks mugė, kurioje LTS Žemaitijos skyriaus kūrėjai galės prekiauti nemokamai.

Daugelis tautodailininkų, ypač vyresnių, tokias galimybes itin vertina. Mat bendraudami su mugių organizatoriais jie neretai jaučiasi nuskriausti. "Kai reikalaujame mokesčio už prekybos vietą, kartais jis gerokai viršija galimas amatininko pajamas. Unikalių darbų autoriai negali dalyvauti Jūros šventės mugėje, nes neturi iš ko susimokėti. Rezultatas - savi mugėje nedalyvauja, o vietos atitenka verslininkams, kurių asortimentas neretai gerokai prasilenkia su tautodailės sąvoka", - teigė V. Šmitienė.

Tautodailininkų darbais tradiciškai prekiauja "Marginių" salonas, jiems taikydamas 65 proc. antkainį. Tad kurti šiuolaikiškos elektroninės parduotuvės skyriui esą neapsimoka - konkurencijos su pačių meistrų interneto svetainėmis, kuriose dirbinius galima įsigyti be papildomų kainos procentų, ji neatlaikytų.

"Marginių" sezonas įsibėgėja kartu su kruizinių laivų sezonu. Perkamiausi - maži suvenyrai, simboliniai bokaliukai, magnetukai, knygos apie Klaipėdą, atvirukai. "Dideliais darbais svečiai iš užsienio pasigroži, bet neperka. Amerikiečiai mėgsta įsigyti medžio drožinių, bet šiaip jau didesnių dirbinių realizacija menka - žmonės nenori apsikrauti", - sakė V. Šmitienė.

Šaltuoju metų laiku parduotuvės darbuotojai neretai tenka leisti dienas vien sergstint prekes - prekybos centrų laikais Teatro aikštę sudėtinga vadinti gera vieta prekybai. Tad amatininkai mielai sutinka dalyvauti didžiųjų parduotuvių rengiamose mugėse.

Ne darbas, o malonumas

Savarankiško pragyvenimo šaltinio statusą šiandien pavyksta pelnyti ne kiekvienam amatui. Vis dėlto nemaža dalis jų propaguotojų atlaiko didelės paklausos ir užmaršties etapus, ilgus metus puoselėdami ištikimybę pasirinktam keliui.

Klaipėdietė tautodailininkė, audėja Vincė Plentienė mena visuotinio deficito laikus, kai, būdama Klaipėdos dailės kombinato darbuotoja, turėdavo ką veikti nuo ryto iki vakaro - audė tiek darbe, tiek grįžusi namo, mat išpirkdavo viską.

Atkūrus Nepriklausomybę, lietuvių audėjų darbais pradėjo domėtis užsieniečiai. "Daugelis jų vertino galimybę įsigyti rankų darbo staltiesę, takelį ar kitokį dirbinį sau įprasta kavos puodelio kaina", - šypsojosi pokalbininkė.

Laikai pasikeitė, o su jais - ir mados. Šiandien, konstatuoja liaudies meistrė, tradicinio stiliaus austų staltiesėlių rinkiniai nebėra itin populiarūs. Už savo darbus ji prašo nuo 25 iki 150 litų - nelygu dydis ir rašto smulkumas.

Šiuo metu V. Plentienė audžia namie - dėl siūlų gausos ir dulkių pasijunta tarsi gyventų dirbtuvėje. Tačiau kitaip neįsivaizduoja: iš auksarankės mamos paveldėtas pomėgis austi moteriai niekad nėra tapęs rutina, o patiriamas kūrybos džiaugsmas padeda prisitaikyti prie mados bei pajamų pokyčių.

Atvedė vaikus - rado darbą

Vida DAUKŠIENĖ, Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro keramikos studijos "Žiezdrė" vadovė, tautodailininkė

"Žiezdrė" rugsėjį švęs dvidešimtmetį. Per metus studijos užsiėmimus lanko apie 120 vaikų, išminkome apie 2 tonas molio. Ne vienam jaunam žmogui patirtis mokantis studijoje paklojo kelią į Vilniaus dailės akademiją, kitas dailės krypties aukštojo mokslo įstaigas.

Tačiau žinau ir kitokių pavyzdžių: štai viena buvusi studijos ugdytinė, apsigyvenusi Ispanijoje, pastebėjo, kad šioje šalyje itin populiarūs keramikos dirbiniai. Prisiminusi savo įgūdžius, paprašė mūsų išduoti pažymą apie studijos baigimą. Vadovaujantis šiuo pažymėjimu, Ispanijoje jai leido atidaryti savo verslą.

Kelių studiją lankančių mokinių mamos pačios susidomėjo lipdymu, išmėgino jėgas. Smalsumas ilgainiui virto darbu: šios moterys įvairiuose miesto darželiuose bei mokyklose yra įkūrusios keramikos būrelius ir sėkmingai dirba su vaikais. Viena juokėsi - kol siūlėsi mokyti biologijos, nesulaukdavo darbo pasiūlymų, o keramikos dėka atrado save ir darbo vietą. Tad esu tikra, kad amatas, kūryba gali būti puikus būdas išgyventi nemalonų gyvenimo laikotarpį ir net tapti nauja karjeros galimybe, populiarėjant įvairiems vaikų lavinimo metodams. Šitaip mažieji ne tik lavina rankytes, bet ir mokosi tradicijų, įgyja skonį ir supratimą apie tradicinį meną.

"Tautos menas įdomus pačiai tautai"

Valentinas JAZERSKAS, LTS Kauno bendrijos pirmininkas, Etninės kultūros globos tarybos specialistas Suvalkijos regionui

Nesvarbu, jog LTS kaip organizacija veikia jau 45 metus - per šį laikotarpį situacija yra pasikeitusi radikaliai. Nepaisant to, kad sovietmečiu įkūrus organizaciją negalima buvo drožinėti šventųjų arba kalti kryžių, dauguma meistrų buvo kilę iš kaimo ir paprotiniai dalykai jų darbuose buvo organiški. Nuo tų laikų pasikeitė kartos, meistrai senstelėjo, o dailės kombinatų palikimas - ne autentiškos tradicijos, bet įdirbis stilizuojant, kuris yra ne vien sovietmečiui ar vien Lietuvai būdinga tendencija. Prieš 15 metų pasukome tradicinių amatų gaivinimo kryptimi. Iš tiesų, tradicijas pirma reikia prikelti iš užmaršties, o paskui jau stiprinti. Mat bene vienintelis natūraliai ir be pertraukų vystęsis žanras buvo tradiciškai namuose gražinami margučiai. Seminarai, parodos, grįžimas į muziejus, tradicinių raštų ir metodų pažinimas šių dienų amatininkams yra būtinas, norint prisiminti autentiką. Turime plėtoti lietuviško suvenyro, ilgą laiką nepelnytai tapatinto su niekučiu, sampratą. Magnetukai ant šaldytuvo - nieko blogo, jeigu jie neša tradicinį prasminį krūvį, vaizduoja regionui būdingus ženklus. Naujų vėjų turėtų įpūsti Tautinio paveldo įstatymas bei tautinio paveldo gaminių sertifikavimas. Poreikis gauti prekės ženklą, suteikiantį įvairių lengvatų, tautodailininkus turi paskatinti domėtis autentika. Šiandien amatininkai iš naujo mokosi ir išgyvenimo rinkos sąlygomis. Tautodailė - lokali veiklos sritis, nors būtent kaimiškoji kultūra šiandien atskleidžia vienodėjančių regionų skirtumus. Užsieniečiams ji gali būti įdomi nebent kaip egzotika - vadinasi, labai toli esančiose šalyje. Kitas, parankesnis populiarinimo kelias yra plėtoti atvykstamąjį turizmą. Ir, žinoma, skatinti domėtis tradiciniu menu pačius lietuvius.