Tapytojas V. Lingys: Krizė yra daug arčiau nei manome

- Kodėl iš Europos grįžę mūsų tautiečiai akcentuoja, kad ten krizė tarsi nejaučiama? Kodėl mes sau atrodome tokie nelaimingi? Gal iš tiesų krizė buvo mūsų galvose? - apie tai „Respublika“ kalbėjosi su dailininku Vyteniu LINGIU.

- Krizė mūsų galvose - geras klasikinis pasakymas. Visą laiką yra krizė. Ir krizė, ir bėdos - visi dalykai, ir geri, ir blogi, yra tik galvose. Dažnai girdžiu šnekant, kad mūsų tauta darbšti ir t.t. Nenoriu niekam jos statyti priešpriešiais, nei kad ji gera, nei kad blogesnė už kitas. Tik visą laiką dažniausiai kalbama, kad esame darbštūs fiziškai. Kiek nupjauname, kiek ko prikuliame. Bet pats svarbiausias dalykas, kad darbštumo netrūktų siekiant išsilavinimo. Nežinau, kokios galios reikėtų priversti žmones labiau lavintis. Pamatytume, kaip staigiai pasikeistų valstybė su savo bėdomis ir su visa kuo. Tik aš neįsivaizduoju, kaip tai įrodyti ir išaiškinti. Nes išsilavinimas yra kaip sniego gniūžtė. Išsilavinęs žmogus perka kitokį maistą, kitokį daiktą, kitokią knygą.

- O kaip krizė atrodė jums būnant užsieniuose?

- Kai apie krizę kalbėjo Lietuvoje, aš tuo pat metu buvau Prancūzijoje. Reakcija kokia? Televizijos pranešimai, kad ji yra, ir viskas. Pažiūrėjau, paklausiau. Prancūzai sako, tai kad krizių buvo gal dvidešimt ar trisdešimt per tą šimtą metų. Jos bangomis eina. Jie tai suvokia kaip neišvengiamą dalyką, iš kurio reikia pasimokyti. Jie žino, kad tas dėsnis kartojasi. Tai ką darysite, klausiu. Tą patį, sako. Nebus pinigų, nepirksime šiemet mašinos, nusipirksime kitais metais. Neatrodo, kad jiems visiškai nusispjauti. Bet dėl to nedaro įvykio, kuris užgožtų visus kitus darbus, atimtų laiką, kad, užuot smagiai jį leidęs, be perstojo šnekėtum apie krizę. Dabar pas mus trejus metus šneka, gąsdina, ir kas nuo to keičiasi? Tik kuo labiau žmonės apsiskaitę, apsišvietę, tuo tas gąsdinimas juos mažiau veikia. Todėl sakau, kad mums reikalingas išprusimas, išsilavinimas.

- Jūs daug keliavote. Mūsų žmonės grįžę iš užsienių stebisi, kad ten niekas niekur neskuba, ramūs, atsipūtę, tarsi gyventų visiškai kitame pasaulyje. Ar patyrėte tai?

- Taip, metus gyvenau Norvegijoje ir galiu pasakyti, kad žmonės ten jaučiasi saugiai. Nes juos valstybė gina. Nors ir jie gali išlėkti iš darbo ir t.t. Labai nemažai esu sutikęs žmonių, kuriems netrukus pensija. Čia labai svarbus momentas. Kalbėdamas klausi, kaip gyveni. Ai, sako, va, liko treji ar penkeri metai iki pensijos, na, tada pavarinėsime.

Ta ateitis jiems atrodo, nors galbūt nebūtinai taip ir bus, šilta, maloni, šviesi. O pas mus kas? Liko keleri metai iki pensijos ir žmogus galvoja: o ką reikės dabar daryti? Tai kam yra reikalinga valstybė? Tam, kad tie žmonės, kuriems ji leidžia mūsų ūkį tvarkyti, tvarkytų jį taip, kad mūsų seneliai saugiai gyventų.

- O kiek jie kūrė tą pasaulį, kuriame dabar gyvena? Ar mes ne per greitai norime tą patį turėti per 20 metų?

- Bet mes ir turime vos ne tą patį, tik mums nepakanka. Mes santykinai turėtume būti kur kas laimingesni ir gerokai dažniau šypsotis. Nes iš esmės nėra taip, kad iš bado mirtume. Aš nekalbu apie vienetinius atvejus. Šito yra pilna visame pasaulyje. Suprantu, vėl girdėsiu priekaištus: pabandyk, išgyvenk. Bet pažiūrėkime, ką turime per tiek laiko: važinėk, kur nori, vizų nėra. Tokių valstybių pasaulyje nedaug. Mūsų pasikeitimas yra katastrofiškai milžiniškas. Kitas dalykas, kas mūsų po pasaulį yra važinėję.

Aš turiu galvoje ne turistines keliones, kur tave autobusiukas vežioja. Bet kai pagyveni, tai pamatai, kad ir ten santechnikas netinkamai sujungė vamzdžius, ir viskas kartojasi lygiai taip pat kaip pas mus. Tik yra saugumas dėl ateities.

- Ar mes nepriėjome prie išvados, kad problema yra mūsų galvojimas? Kaip tu priimi tą aplinką, kurioje tu esi, taip tu ir jautiesi?

- Žinoma. Juk visa valstybė yra tas pats kaip maža grupelė žmonių. Tik padauginta. Eina jie keliu, pradeda lyti. Vienas niurna, kad sušals. O tas, kuriam šalta, galvoja, ką daryti ir kaip apsisaugoti nuo to šalčio. O inkščiančių yra labai daug pas mus. Jie pyksta ant gamtos. Ar tai šleifas nuo to laiko, kai daug kas tikėjosi, kad nuvertus sieną ateis rojus? Man atrodo, tai yra psichologinis nepasiruošimas. Dėl to, kad buvo abstrakcija - užsienis. Čia buvo blogieji, ten gerieji. Siena nuvirto, atrodo, kažkas gero. Bet kai pradėta dalytis, kad čia mano stalas, mano kėdė, prasidėjo ir problemos. Žmogus, atrodo, turi butą ir yra laimingas. Bet kai sužino, kad kaimynas turi daugiau, ima virti pavydas. Čia sudėtinga. Bet iš tikrųjų niekas taip nesišvaisto ir gerokai kukliau pasaulyje gyvena negu tie, kurie turi vien televizinio gyvenimo informaciją. Kai žiūri vien tuos filmukus, kai atrodo, kad ten iš lovų atsikelia nesusivėlę. Ta iliuzija yra visiškai neteisinga. Visur yra tas pats. Nepataikei su plaktuku - pirštą skauda. Ir ten iš darbų išmeta.

- Artėja rinkimai. Jūs turite kokių nors vilčių, kad kas nors pasikeis?

- Aš vienintelę viltį turiu, kad jie vienas kitą suvalgys ar kaip nors supus kartu. Aš labai drastiškai sakau, kad jie vieni kitus sunaikins. Taip būna, kai susiduria dvi nesąmonės ir išeina viena sąmonė. Man klausytis jau nebe pikta, man gėda. Atrodo, kad norintieji į Seimą tris klases baigę. Nereikia įmantrių žodžių, reikia paprastos logikos. Dabar 90 proc. gėda klausytis, ką šneka, 10 proc. mala tą patį, ką malė prieš tai.

- Ar yra tokių dalykų, kas jus džiugintų?

- Turėjau laimės susitikti su maždaug 25 metų amžiaus karta. Įvairiose srityse. Kokie darbštūs, kokie išsilavinę, jauni žmonės, tik jų niekas nemato, nežino. Bet jų yra pilna. Ir nežiūri jie į užsienį kaip į kokį stebuklą. Jie sako, kad jeigu užsieniečiai Lietuvoje dirbtų taip, kaip jie dirba ten, tai Lietuvoje juos išmestų iš darbo. Juk negi mūsų taksistas prasčiau vairuoja negu jų ar mūsų mokytojas moko prasčiau? O ar virėjos blogiau verda? Ar jų lakūnas skraido, o chirurgas operuoja geriau? Kai surikiuoji į vieną grandį ir viską sudedi, pagalvoji - kur čia klaida, kad pas mus blogai.

- Kaltas darbo organizavimas?

- Tai štai tie, kurie pliurpia ir yra išrenkami, visus tuos galus turi sudurti. O pas mus taip: aš vakar supratau, kad man reikia eiti į politiką, ir einu. Tai yra profesija. Prancūzijoje, jeigu nebaigei mažiausiai dviejų aukštųjų, nė nebandyk galvoti apie rinkimus. Tu turi turėti daug informacijos, pažinčių. Tu esi niekas, jeigu neturi žmonių, kurie vėliau klausys tavęs. Ir nereikės sakyti, kad aš galvojau... Jie tą dirba metų metais. Bet ten nėra tokios klinikos kaip čia. Juk pas mus einama pagal principą „Kto byl nikem, tot stanet vsem“ („Kas buvo nieks, tas taps viskuo“ - rus.).