"Šviesos kaligrafija" - tik čia ir dabar

"Šviesa, laikas, gimimas, mirtis... Tai pamatiniai, kertiniai dalykai, kurie visada egzistuoja šalia, net ir chaotiškame šiuolaikiniame pasaulyje. Norėjau juos giliau patyrinėti tose vietose, kurios mane nuolat traukia", - sakė klaipėdietis fotomenininkas Artūras Šeštokas,
pristatydamas naujausią savo fotografijų ciklą "Šviesos kaligrafija". Šis ciklas šiuo metu eksponuojamas Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7)

Ilgą laiką dirbote spaudoje, fotografavote žmones, įvykius. Po to dingote kaip į vandenį. Pasirodo, fotografavote Lietuvos miškus, laukus ir paežerius... Ekspozicijoje tik vienas blankus sodybos atvaizdas liudija apie žmogaus egzistavimą. Kodėl pabėgote iš sociumo?

Peizažas, kaip objektas, neturi civilizacijos dalykų. Jis visada išlieka savimi, yra amžinas. Todėl per jį lengviau perteikti save. Vis dėlto kuriant šį ciklą man svarbiausia buvo ne fotografuojamas objektas, o antras planas. Norint jį atskleisti - svarbu kompozicija, linija, šviesesnių ir tamsesnių pustonių pustonių perėjimai.

Vis dėlto įdomu, kur tokias mistiškas vietas atradote? Gal yra fotografija, turinti pačiam išskirtinę istoriją?

Tai mano vietos, kurias aš kiekvienais metais lankau, laukiu šviesos. Tai mano gimtinė. Visą šį ciklą vertinu kaip vieną fotografiją.

Ciklą kūrėte penkerius metus.

Taip. Ko gero, tai ilgiausiai kurtas mano ciklas. Manyčiau, jog ir pats rimčiausias, kilęs iš man pačiam nepažinių gelmių. Esu juo patenkintas.

Ciklo pavadinimas "Šviesos kaligrafija" nurodo, jog šviesa yra pagrindinis veikėjas šioje fotoserijoje. Kokios šviesos ieškojote?

Be abejonės, šviesa yra svarbiausia fotografijoje. Ji kuria raštus. Mano siekis buvo parodyti šiuos raštus. Žinoma, šviesos neužsakysi, nesuplanuosi atmosferos būsenos. Tai dalykai, kurie nuo manęs nepriklauso, turiu prie jų prisitaikyti. Tuo fotografijos menas man ir patinka, kad turi būti tam tikru metu tam tikroje vietoje, arba tik čia ir dabar. Kartais šviesa blyksteli tik keletą sekundžių. Praleisi momentą - niekada jo nesugrąžinsi.

Norėdamas pagauti gražų, švelnų apšvietimą turi ruoštis. Graži šviesa būna anksti ryte, vakare, rudenį, pavasarį. Labai geras laikas fotografuoti - spalio pabaiga. Tuomet saulė jau ne tokia aktyvi, tačiau dar ne taip staiga nusileidžia, dar gali pagauti šešėlius. Atmosfera dabar daug švaresnė, joje nėra tiek dulkių, kaip vasarą. Drėgmė suteikia savitą specifiką.

Pavasarį ir rudenį gamta ypač džiugina savo spalvomis. Kodėl jūs renkatės nespalvotą fotografiją?

Nespalvota fotografija taip pat perteikia spalvas, tačiau jos užkoduotos pustoniuose. Mums dabar jau nėra visiškai priimtina matyti nespalvotą vaizdą, tačiau mes visi spalvas jaučiame. Iš tiesų mums nėra tiek svarbus spalvos efektas, kiek jos forma. Spalvos sukelia mąstymą, asociacijas.

Norite pasakyti, kad nespalvota fotografija - kaip meditacija, kuri sustabdo mąstymą, neleidžia įsipainioti asociacijų tinkle ir kreipia žvilgsnį į esmę?

Galima ir taip pasakyti... Manau, kad spalvota fotografija veikia emocijas, o nespalvota - intelektą. Žiūrėdamas į nespalvotą fotografiją turi ją prikurti. Taip pat, kaip susikuri savo vaizdą, skaitydamas knygą. Man tai - labai svarbu. Noriu, kad fotografijos tiek man pačiam, tiek žiūrovui taptų impulsu kažką atrasti, tobulėti.

Beveik visos "Šviesos kaligrafijos" nuotraukos išplaukusios, be ryškumo. Kodėl?

Sąmoningai pasirinkau antikvarinę optiką, kuri suteikia fotografijai tokį efektą. Netobulos konstrukcijos objektyvas nesuveda ryškumo į vieną tašką, tačiau visoje fotografijoje atsiranda švytėjimas, paslaptis. Atvaizdas atrodo tapybiškai.

Vis dar ryškinate fotografijas pats, ir spaudžiate rankiniu būdu?

Taip, visas šis ciklas spaustas rankiniu būdu. Žinoma, dabar tai gana problematiška, nes reikia skirti daug laiko.

Ir medžiagų, ko gero, jau ne taip paprasta įsigyti. Kodėl ignoruojate naujausias technologijas?

Keista, bet dar įmanoma. Net Lietuvoje yra žmonių, kurie gamina albuminą (fotopopieriaus emulsija) iš kiaušinio baltymo. Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau žmonių, kurie domisi, kaip pačiam išsiryškinti ir atspausti fotografiją. Sparčiai populiarėja ir "pinhole" (fotografavimas savadarbiu fotoaparatu) judėjimas.

Jauni žmonės jau pavargo nuo skaitmeninės fotografijos, nuo vaizdinės informacijos pertekliaus, jie nori kažko naujo gyvo, rankoms liečiamo...

Tai pat egzistuoja ir tokia kategorija žmonių, kurie įsivaizduoja, jog įsigiję profesionalų fotoaparatą tampa menininkais.

Fotografijos grožis ir specifika yra tapybiškumo ir dokumentalumo derinys. Apskritai fotografija atsirado iš siekio greitai ir be didelių pastangų padaryti dalyką panašų į tapybą. Vis dėlto pradėję fotografuoti žmonės pastebėjo, jog technika išgauna visai kitokį vaizdą, nei jie bandė perteikti. Per tam tikrą laiką fotografijos technika išsivystė tiek, jog fotoaparatas beveik perteikia tikrovę tokią, kokia ji yra. Tačiau toks požiūris yra paviršutiniškas. Kiekvienas, kuris gilinasi, patvirtins, jog su dabartine technika išreikšti savo matymą tapo sunkiau. Net viską galintis fotoaparatas turi ribas. Mano įsitikinimu, skaitmeninės technologijos riboja meninės fotografijos galimybes, neperteikia niuansų.

"Šviesos kaligrafijos" ciklą užbaigėte praėjusiais metais. Ką veikiate šiuo metu? Gal jau kuriate kitą seriją?

Fotografuodamas šitą ciklą norėjau giliau ištirti tą erdvę, kuri mane traukia. Galima vadinti tai meditacija. Nebijau to žodžio, jis man neskamba banaliai. Pamatiniai, kertiniai dalykai egzistuoja ir chaotiškame šiuolaikiniame pasaulyje. Gimimas, mirtis nuolatos šalia. Šio ciklo fotografijos tyrinėja, kas yra šviesa, laikas...

Kas toliau? Nežinau. Konkrečių planų neturiu. Gal vėl grįšiu į sociumą.

Kaip manote, kiek žiūrovų pasižiūrės šią ekspoziciją Klaipėdos fotografijos galerijoje...? Gal geriau investuoti savo energiją ir lėšas į solidų leidinį, įkelti jas į internetą. Taip jos taptų prieinamos kur kas platesniam ratui žiūrovų.

Taip pat galima klausytis muzikos įrašų, kam eiti į koncertą... Nei leidinys, nei kompiuterio ekranas nesuteiks žiūrovui betarpiško kontakto su fotografija.

Niekada nekilo mintis mesti fotografiją ir užsiimti kokia nors kitokia veikla?

Fotografuoju jau labai daug metų. Per tą laiką fotografija tapo tarsi mano paties dalimi.

Jurga PETRONYTĖ