Su Meile - apie prieškario Klaipėdą

Meilė Rimdžiūtė-Paliukienė-Spulienė - netipiška močiutė. Per Kalėdas ji ne pyragus kepa, o vaikams, anūkams ir proanūkiams skambina pianinu. Ponia Meilė mena, kaip Kalėdos buvo švenčiamos prieškarinėje Klaipėdoje.

Meilutės tėveliai Anicetas ir Stefanija Rimdžiai į Klaipėdą iš Šiaulių atvyko 1930 m. Anicetas Rimdžius buvo paskirtas Klaipėdos pasienio policijos kapitonu, o nuo 1934 m. - Gubernatūros referentu. Inteligentų šeimoje augusi vienturtė Meilė savo vaikystę Klaipėdoje prisimena labai šviesiomis spalvomis.

Vitrinose puikuodavosi eglutės

Klaipėda buvo kompaktiškas ir gražus miestas. Pagal tuometinius Gubernatūros planus ji turėjo plėstis į rytus, tačiau vėliau buvo sugalvotas linijinis planas, pagal kurį Klaipėda tapo "bjauriu miestu" su trimis gatvėmis... "Mes gyvenome nuosavame name Priestočio gatvėje, dabar ten saugomas archyvas. Kiekvieną dieną vaikščiodavome centrinėmis miesto gatvėmis. Prieš Kalėdas jas nušviesdavo gražiai papuoštos vitrinos. Tėvai sakydavo, kad vitrinos Klaipėdoje būdavo gražesnės nei Kaune, primindavo vokiškas. Parduotuvių languose stovėjo puošnios eglutės, rikiuodavosi Kalėdų Seniai, įvairūs žaisliukai.

Mes, vaikai, namuose eglutę puošdavome žaisliukais, saldainiais, apelsinais, mandarinais. Kūčias švęsdavome taip pat, kaip ir Didžiojoje Lietuvoje. Tėtis visada atnešdavo kuokštelį šieno, išpešdavo iš turguje prekiaujančių kaimiečių vežimų. Nebuvo priimta, kad vaikai sėstų prie bendro šventinio stalo su suaugusiais. Vaikų pokyliai vykdavo atskirai - mokykloje, Gubernatūroje, "Viktorijos" viešbučio salėje."

Vaidindavo angeliukus

Ponia Meilė lankė Donelaičio pradžios mokyklą. Ji buvo tarp trijų evangelikų bažnyčių Tiltų gatvėje (dabar ten - sporto prekių parduotuvė). Mokytis pradėjo šešerių metų. "Mamos mus lydėdavo į mokyklą ir laukdavo, kol pamokos pasibaigs, kad parsivestų. Rašyti mokėmės ant lentelių su grifeliais, skeltais pagaliukais. Nuo pirmos klasės mokėmės vokiečių kalbos.

Pirmoji komunija 1936 m. Meilė - antra iš dešinės

Mokytojai buvo labai geri. Pirmoje klasėje galėdavome atsisėsti mokytojai ant kelių, pasiguosti, kad pasiilgome mamos. Su klasės draugėmis iki šiol nuolat susitinkame, drauge švenčiame gimtadienius, kitas šventes.

Mokykloje rengdavome vaidinimus, koncertus. Per Kalėdas vykdavo didžiuliai moksleivių kaukių karnavalai. Vaidindavome angeliukus, nykštukus, inscenizuodavome pasakas. Vaidinimų tradicijos buvo atkeliavusios iš Vokietijos. Didžiojoje Lietuvoje to nebuvo."

Rogučių eskortai

Ten, kur dabar yra Žalgirio stadionas, veikė čiuožykla. Kai tik atšaldavo, čiuožinėjimas tapdavo didžiausia vaikų pramoga. "Anksčiau niekas nenuvalydavo sniego nuo kelių, - prisimena ponia Meilė. - Kai tik prisnigdavo, su klasės draugais važiuodavome rogutėmis į Girulius. Mano draugė Baranauskaitė, garsaus Amerikos solisto Stasio Baro sesuo, gyveno kaime - Kiškėnų dvare. Jos tėvai atsiųsdavo labai gražias, poniškas arklių tempiamas roges. Prie tų rogių prikabindavome rogučių traukinuką, ir visa klasė krykštaudama čiuoždavo į Girulius..."

Ponios šelpdavo bedarbius

Ponios Meilės mama Stefanija Rimdžiuvienė dalyvavo 1927 m. įsteigtos labdaringos draugijos "Globa" veikloje. Prieš Kalėdas pokyliams ponios rinkdavo aukas iš parduotuvių savininkų. Viena didžiausių parduotuvių mieste buvo dabartinio "Pajūrio" vietoje. "Ji buvo nepaprastai graži! Kai po daugelio metų jos vietoje pamačiau "Pajūrį" - man plaukai pasišiaušė. Subombardavo tai subombardavo miestą per karą, bet kiek dar jis buvo vėliau "subombarduotas"...

Viloje Giruliuose Rimdžiai susitikdavo su draugais. Tėvai važinėdavo motociklais, vaikai - dviračiais

Surinkus aukas draugijos valdyba nuspręsdavo, kuriai šeimai reikia pagalbos. Be to, draugija išlaikė labdaringą valgyklą bedarbiams. Moterys joje budėdavo, mama nusivesdavo ir Meilę. "Ten būdavo didžiulis stalas, ant jo garuodavo katilai su sriuba, kopūstai su mėsa. Kiekvienas valgytojas įsipildavo kiek norėdavo. Valgydavo 30-40 žmonių. Atsimenu, kad po pietų likdavo ir sriubos, ir daug duonos. Vadinasi, tie bedarbiai nebadavo. Eidavome sveikinti su šventėmis ir jų vaikų. Jų darželis buvo dabar restauruotame pastate Lietuvininkų aikštėje. Vaikams ponios dovanodavo saldainių ir vaisių."

Atgijo meilė muzikai

Šiandien Meilė Rimdžiūtė-Paliukienė-Spulienė ruošia Kalėdų dovanas sūnums Raimundui ir Sauliui Edmundui, jų žmonoms, anūkams ir proanūkiams.

Po karo baigusi mediciną Vilniaus universitete, M. Paliukienė visą gyvenimą dirbo laboratorijose. Iš pradžių dėstytojai nusiuntė ją į Mokslinių bendradarbių instituto laboratoriją. 1988 m., sugrįžusi gyventi į Klaipėdą, M. Paliukienė-Spulienė dirbo miesto ligoninės laboratorijos vedėja, gydytoja. Dvidešimt metų medikė dėstė būsimiems laborantams Klaipėdos medicinos mokykloje. Jau garbaus amžiaus sulaukusi M. Paliukienė-Spulienė dar turi licensiją gydytojos praktikai, tačiau nusprendė ilsėtis. "Visą gyvenimą sugebėjau išeiti laiku neprašoma. Dar galėčiau dirbti, tačiau jau norisi ilgiau ryte pamiegoti, per lietų ir sniegą į darbą neiti."

Mūsų pokalbio dieną pašnekovė pakavo savo turtą. Antrą kartą per savo gyvenimą Meilė Rimdžiūtė Paliukienė-Spulienė palieka Klaipėdą. Pirmąsyk, 1939-aisiais, iš uostamiesčio išginė karas. Dabar - vienatvė. Du vyrus pergyvenusi moteris šiandien glaudžiasi prie vaikų Kaune.

Dabar, kai daugiau laisvo laiko, moteris dažnai prisėda prie pianino. "Tėvelio noru nuo mažens mokiausi skambinti. Lankiau S. Šimkaus konservatoriją. Net studijuoti buvau įstojusi lygiagrečiai mediciną ir muziką. Tačiau kai rusas užėmė mūsų butą Vilniuje, neatidavė pianino. Teko muzikos atsisakyti. Bet juk Žemaitė senatvėje pradėjo rašyti, Bičiūnienė - tapyti, o kodėl aš negaliu skambinti?.." - juokiasi ponia Meilė. Jos repertuare - Mocartas, Bramsas, Čiurlionis, Oginskis...

"Aš - netipinė močiutė. Vaikai, anūkai ir proanūkiai nepamatys manęs šventėms skutančios bulves, gaminančios mišraines..."

Užtat močiutė per Kalėdas jiems paskambins Šopeną...

Jurga Petronytė