Stiprių emocijų muzika

Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai bei Stasio Šimkaus konservatorijos dėstytojos, kompozitorės kabinete apgaubia jaukumas. Tolumoje skamba fortepijonas - vyksta repeticijos. Spintelėje sudėta daugybė kompaktinių plokštelių - nuo Lietuvos kariuomenės garbės sargybos orkestro įrašų iki serijos "Asia Piano Avantgarde" egzempliorių ir įvairių akademinės muzikos garsenybių solinių leidinių.

Ne viename kolegų atlikėjų albume puikavęsi klaipėdietės kompozitorės kūriniai jau sudėti į jos dvigubą autorinę kompaktinę plokštelę. Ši pasirodė prieš Naujuosius ir, anot pokalbininkės, vainikavo ne vienerių metų darbą - leidinyje "Šauksmas - Šviesa" surinkti ryškiausi pastarojo dešimtmečio kompozitorės kūriniai, įrašyti garsių Lietuvos ir užsienio atlikėjų.

"Pagal profesiją esu kompozitorė ir stengiuosi šito nepamiršti, - šypsosi L. Narvilaitė. - Žinoma, muziką rašai realizuodamas save, bet drauge nori, kad ją pagrotų ir ją išgirstų. Tikiuosi, kad šis leidinys prie to prisidės."

Popmuzikos atlikėjai - greičiausiai šio sugretinimo neišvengsime - mėgsta kalbėti, kad kiekvienas jų kūrinys savyje turi klausytojui skirtą žinutę.

Visiškai sutinku ir pritariu, nes ir pati savo kūriniuose užkoduoju tam tikrą informaciją. Džiugu, kai atlikėjai atranda tuos kodus ir perskaito klausytojui. Šiuo atžvilgiu labiausiai pavykęs mano kūrinys yra plokštelės titulinis "Šauksmas - Šviesa", sukurtas prieš dešimtmetį. Tai pozityvi stiprių emocijų muzika. Kai rašiau jį, man pačiai tai buvo dvasinė terapija. Regis, jis patinka ir klausytojams, ir atlikėjams, nors yra gana sudėtingas atlikimo požiūriu.

Kad gimtų stiprių emocijų muzika, jų patirti reikia ir gyvenime?

Manyčiau, taip. Kiti sako, kad kūryba neturi būti gyvenimo atspindys. Mano galva, kuo daugiau įvairių gyvenimo patirčių, tuo kūryba tikresnė ir stipresnė.

Išvadas turi daryti bet kuriuo atveju - ir kai gyvenime kas nors pavyksta, ir kai nepavyksta. Nereikia panikuoti dėl pirmos pasitaikiusios nesėkmės. Ji skatina ieškoti kitų kelių.

Koks Jūsų kelias į muziką, ar jame nepasitaikė klystkelių?

Į muziką patekau tėvelių dėka - muzikos mokykloje mokiausi skambinti fortepijonu. Vėliau pati panorau stoti į Stasio Šimkaus konservatoriją, po to - į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Manau, į daugelį gyvenimo klausimų atsakymus surandi pats - reikia tik laiko. Atsakymai ateina kaip ženklas, kvietimas, paskatinimas. Tik reikia mokėti juos skaityti ir, kita vertus, daug galvoti apie tai, ko nori. Aš noriu rašyti gerą muziką, dirbti profesionaliai, nes kūryba ne tik išreiškiu save, bet ir bendrauju su artimaisiais, kolegomis.

Kartais neatsiginu atlikėjų prašymų, tik turiu skaičiuoti savo laiką. Kūrybinė būsena - labai įdomi, tačiau ją reikia stimuliuoti. Svarbu subrandinti kūrybines mintis. Deja, dėl didelio užimtumo kitose veiklose galiu parašyti vieną kūrinį per metus.

Jūsų kūrybinis darbas labai imlus laikui.

Išties. Manau, kad laikas yra tiesiogiai proporcingas muzikos kokybei. Nelabai tikiu, kad galima greitai ir tobulai parašyti šedevrą, bent jau aš - ne iš tokių žmonių. Turiu apgalvoti kiekvieną garsą, intonaciją. Norint "įkrauti" kūrinį energetiškai kitaip neišeina.

Su kolegomis nelabai daug kalbame apie kūrybos virtuvę, nes tai labai asmeniškas aktas. Dauguma, aišku, dirba kompiuterinėmis programomis, aš - ne išimtis. Atrodo, tai veikia mąstymą: kai dar rašiau pieštuku, stilistika buvo kitokia, nors iš esmės programa naudojuosi tik kaip natų užrašymo priemone.

Koks jūsų mėgstamiausias instrumentas?

Mėgstu ilgesingą obojaus tembrą, tromboną. Pastaruoju metu patinka rašyti dainas - rašydama pati išdainuoju visas partijas, ir atlikėjai sako, kad mano kūriniai tikrai melodingi. Labai mėgstu mušamuosius instrumentus. Iš esmės daugiausia rašau kamerinę muziką. Dalis kūrinių grojami modernios akademinės muzikos festivaliuose, kitus į savo repertuarą įtraukia patys atlikėjai.

Koks kūrybos finansinis aspektas?

Gaunu autorinį atlyginimą už kūrinių atlikimą, tačiau jis labai mažas. Pernai gavau valstybės stipendiją. Šiemet sulaukiau atlikėjų prašymų parašyti vieną ar kitą kūrinį, tačiau be jokios piniginės išraiškos. Beje, iš aštuonių plokštelėje įrašytų kūrinių, ko gero, tik už vieną esu gavusi honorarą.

Taigi iš esmės kūryba man yra hobis. Aišku, norėčiau, kad jai galėčiau skirti daugiau laiko, kad tai finansiškai apsimokėtų. Tačiau Lietuvoje nemaža dalis akademinės muzikos kūrinių atsiranda iš idėjos.

Kompozitoriaus profesija nėra prestižinė. Manyčiau, jeigu kitokį požiūrį formuotų valstybės kultūros politika, būtų kitaip.

Dažnai nutyliu esanti kompozitorė, nes tektų ilgai aiškinti, ką darau ir kokiai muzikai atstovauju, - juokiasi. - Akademinės muzikos pasaulyje skamba mažiausiai. Lietuvoje yra apie 100 kompozitorių, iš jų 20-30 - aktyviai kuriančių. Galiu pasidžiaugti, kad esu viena iš jų. Vieni kitiems šioje bendruomenėje esame labai reikalingi.

Jeigu kūryba nesusijusi su vienadieniais siekiais ir materialumu, ar dvasios purvo šioje veikloje taip pat maža?

Manau, visko yra, bet aš stengiuosi nuo to atsiriboti. Labiausiai noriu, kad mano kūryba eitų pasaulin su švaria, skaidria intencija, kad ji neštų šviesą. Intrigos man nerūpi. Tikiu, kad jeigu dirbsi profesionaliai, sąžiningai, anksčiau ar vėliau tave pastebės.

Tačiau nepaisant muzikos gausos jos kūrėjų atžvilgiu skrieja priekaištai, esą tikrai geras dainas kuriančių kompozitorių labai stinga. Ar įmanomas universalumas: parašai oratoriją, o vakare - popstiliaus dainą?

Asmeniškai aš geriau jaučiuosi akademinėje sferoje. Tačiau viskas įmanoma - štai Vaclovas Augustinas, kompozitorius ir choro dirigentas, Nacionalinės premijos laureatas, dirba su grupe "Antis", ir tuo pačiu metu kuria puikius simfoninius, chorinius kūrinius. Teisutis Makačinas, sukūręs simfoninės, kamerinės muzikos, prieš 30 metų parašė puikių dainų. Feliksas Bajoras jaunystėje irgi yra rašęs estradai.

Tam, kad sukurtum genialią dainą, kurią dainuotų visa tauta, tikrai nereikia baigti kompozicijos studijų! Visas eteris skirtas popmuzikai, nes jos labiausiai klausomasi. Tuo metu akademiniam koncertui prasimušti į ekraną sunkiai įmanoma. Publikos dėmesys paskirstomas neproporcingai. Ir vėlgi manau, kad viskas - žmonių, kurie atsakingi už kultūros politiką, rankose. Antra vertus, laikas parodys, kas iš tiesų vertinga, kokia muzika, kurie autoriai išliks.

Kaip vertinate jaunosios kartos galimybes?

Žinoma, jos daug platesnės negu kadaise tekusios mums. Mano karta studijas baigė lūžio metu, kartu su Sąjūdžiu. Akyse griuvo visa senoji sistema, reikėjo pristaikyti prie naujų sąlygų. Gavusi paskyrimą atvykau dirbti į Klaipėdą. Atsimenu, pradžioje skaitydama skelbimus apie renginius Vilniuje, labai krimtausi, kad esu toli nuo jų. Tačiau gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas, išsigelbėjimu ir atgaiva tapo šeima, gimė sūnus Martynas. Muzikos rašyti nenustojau ir po dvejų metų buvau priimta į Lietuvos kompozitorių sąjungą. Paskui pati pradėjau organizuoti renginius, dukra Ieva gimė 1994-aisiais - kaip ir festivalis "Kopa". Gyventi pasidarė smagiau. Dabar, kai sūnus studijuoja Vilniuje, savaitgaliais su dukra dažnai važiuojame ten pasisvečiuoti. O ir Klaipėdoje formuojasi kultūrinė atsvara sostinei, nors, aišku, asmeniškai aš norėčiau visko dar daugiau ir įvairiau.

Jūsų vaikai ateitį taip pat ketina sieti su muzika?

Stebėtina, bet abu muzikuoja daugiau nei aš - groja fortepijonu, dainuoja, todėl namie esu visą laiką apsupta muzikos, - juokiasi. - Sūnus Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete studijuoja programų sistemas, tačiau domisi muzika, vaikšto į renginius. Dukra - Vydūno vidurinės mokyklos dešimtokė, per kiekvieną mūsų salės koncertą sėdi šalia. Puikiai pažįsta tiek populiarios, tiek akademinės muzikos atlikėjus, tad kartais su ja tariuosi svarstydama, kokius renginius planuoti... Fantastiškas laikas, kai vaikai jau gana dideli, kai esame bendraminčiai.

Ar ką nors panašaus tenka patirti ir kolektyve su kolegomis?

Taip, džiaugiuosi, kad Koncertų salės renginių klausosi beveik visa administracija. Tai reiškia, kad darbą įkvepia ne neišvengiama būtinybė, o nuoširdus domėjimasis.